Yra du tipai žmonių: tokie, kurių nagai atsukti į save, ir tokie, kurie mieliau dalinasi visu geru su kitais. Kiek teko per pirmuosius savo doktorantūros metus stebėti jaunuosius kolegas, pamačiau, kad vis dėlto daugiau yra tų geriečių: norinčių kurti, generuojančių naujas idėjas, iniciatyvių jaunų mokslininkų. Maža to, savo (dar galbūt menkoku) patyrimu ir žiniomis jie noriai dalinasi su jaunėliais, galvoja apie mokslo populiarinimą ir giliai savyje trokšta pakeisti juos supantį pasaulį į supratingąją pusę.
Aš irgi tokių užmojų turėjau nuo pat magistro studijų laikų. Dievaži, kaip norisi kuo daugiau dirbti su visuomene, vaikais, studentais, kaip norisi, kad archeologijos džiaugsmas pasiektų kiekvieną, ne tik sausuosius akademikus. Doktorantūroje kurpėme ne vieną idėją. Mačiau ir matau kitus studentus, kurie karts nuo karto paskambina su savomis, dar įdomesnėmis idėjomis.
Tačiau po pastarojo projekto, kurį iš visos širdies norėjau suorganizuoti, patirtų nesėkmių, supratau, kad kartkartėmis tenka pristabdyti arklius. Ir dabar, faktiškai per savo idėjos laidotuves, kai beliko padėti gėlių ir atsisveikinti su projekto artimaisiais, galiu tik su humoru prisiminti ir kitiems studentams patarti, ką galima, ko (pasirodo!) negalima daryti, jei norisi savo nosį iškišti bent kiek aukštėliau ir suorganizuoti, iš pirmo žvilgsnio, visiems naudingą projektą.
Idėja paprasta: nebeapsiriboti buku kasimu vien dėl kasimo. Pagaliau suorganizuoti kažką, kas sudomintų ir motyvuotų visus kasinėjimų dalyvius: pasikviesti specialistų iš įvairiausių institucijų, pasidaryti paskaitas, diskusijas, mokytis vieniems iš kitų, ir tokiu būdu išgauti tą tikrąjį ekspediciškumą, kokį teko regėti Prancūzijoje, Švedijoje.. kur žmonės ne vien mechaniškai kapsto kvadratinį metrą, o vakare tą metrą aplaisto šešiais alaus buteliais.
Yra dalykų, kurie, tapus doktorantu, apstulbina. Visų pirma – gerosios galimybės, pagaliau šiokia tokia prieiga prie finansavimo, paramos. Kas iki tol atrodo toli ir nepasiekiama, dabar tampa realiu įgyvendinamu tikslu. Ir atvirkščiai – kas atrodo taip buitiška, paprasta ir nesunkiai sutariama, staiga tampa baisiausia siena, į kurią net su alpinisto įranga neįkopsi.
Mano projekto iniciatyva dar vis žaižaruoja, nors ir užpilta geru ice bucket kibiru. Dar kelios dienos, ir galimai ją teks palaidoti. Tačiau čia, savo blog’e, pabandysiu kuo aiškiau surašyti savo kolegoms, ir sau pačiai trumpą atmintinę: kaip reikia, ir kaip nereikia elgtis, kai nori suorganizuoti pirmąjį savo gyvenime projektą. Gal su kai kuriais dalykais, mieli kolegos, susitaikysim… o gal kažką galėsime bendrai pakeisti, jei imsimės viešai apie kai kurias neteisybes šnekėti?
To be continued..
Pasaulis per akmens amžiaus akinius 