Lyg tyčia

Būna gi dienų lyg tyčia. Ir daugiskaita čia pavartota ne veltui, nes jau kaip užplauks nesėkmių debesėlis, tai per dieną paprastai neišgaruos…

Šių metų ekspedicija, kai dabar, po savaitės atsigavinėjimo sostinėje jau galiu ją įvertinti, buvo visokia. Tyčia ar netyčia, bet ir radiniai buvo visokie, ir orai, ir savanoriai… Ir aš buvau visokia. Nes archeologijoje apskritai vienodų monotoniškų dalykų nebūna, ji pati savo esme yra visokia.

Kaip visiems palangų pliažuose savo lašinukus nuguldžiusiems verslininkams ir jų šeimoms, taip ir mums – guviam darbingai nusiteikusiam jaunimui – ši vasara tiesiog apskritai buvo prasta: lietus, lietus, beveik be lietaus, lietus. Lietus atsibodo visiems, kuriems teko Pabartoniuose jo lašus skaičiuoti sėdint po pavėsine. Mums tai tikrai nemenkai sutrukdė kasinėjimų darbus – mano, tokios “matematikės” (kabutės – ne be reikalo), paskaičiavimais, iš viso praradome apie aštuonias cielas darbo dienas. Dėl lietaus nenorėjo džiūti ir palapinėse suguldyti radiniai, ir laužui reikalingi šakaliai, ir mūsų triusikėliai, dviejų pušų laikomi ant virvutės. Per tą lietų buvo nesmagu muiluotis skūrą vėsiais vakarais vėsiam tvenkiny. Ir sulig kiekvienu tokiu nusiminimu buvo vis sunkiau išlaikyti gerą nuotaiką.

Bepigu ekspedicijos savanoriams, kai pagalvoju: jie gali skųstis, jie gali būti paniurę, bet jie čia, daugumoje, atvykę tik savaitei, tad ir tų prastų dienų jiems kliuvo proporcingai mažiau (vėlgi, mano paskaičiavimais – penkiskart mažiau nei man, nes aš miške buvau penkias savaites). Tuo tarpu aš, matydama, kaip stoja darbai, kaip lietus varpo mūsų perkasos smėlį, kaip ketvirtą kartą pradžiūvęs mano rankšluostis vėl kiaurai šlampa prie plius dvylikos, turėjau kuo ilgiau išlaikyti savo šypseną, savo optimizmą.

– Iškasim, o kur mes dėsimės. Viskas bus gerai. Gal jau kitą savaitę nustos lyti. Gi negali lyti taip ištisai visą vasarą, – su sūria šypsena guodžiau visų pirma save aš.

Gali. Gali lyti ir lijo. Ir dar, jei kas neskaitėt orų prognozių rugpjūčiui, žada lyti ir lyti ir lyti… Turbūt nereikia nė sakyti, kad mano geros nuotaikos rezervai po mėnesio išsikrovė, visai kaip mano mobilus išsikraudavo be savo draugės rozetės miške. Prisipažįstu, bambėjau tikrai nemažai, ir jei tai būtų buvęs tik lietus, tai dar gal ir būčiau susiturėjusi. Šių metų savanorių komanda mane iš tiesų nustebino: buvo ir per daug sau leidžiančių nepilnamečių, ir per mažai iš savęs reikalaujančių pilnamečių. Gavau ir keiksmažodžių pliūpsnį, ir laiškų su brūkšteltais “aš vis dėlto neatvažiuosiu”, ir nepatenkintų veidų mimikų.. Būta ir sugadinto maisto, ir nepadarytų darbų, ir pagadintų dalykų. Bet vis dėlto, pažiūrėjus į perkasą, į savo brėžinių sąsiuvinius, matau, kad nuveikėme gana daug. Ir reikia mesti į šiukšlių dėžę tą savo perfekcionizmą, negali gi pergyventi dėl to, jog iškasėm mažiau, nei aš tikėjau, kad mes galim. Aš galiu, bet kiti taip negali, ir tai – niekieno bėda.

– Gabrielė kasa kaip džedajus!

– Tai taip, gi sunku sukovoti su akmenimis! – nugirstu dviejų savo kasėjų pokalbį.

– Ji – redbuliu varoma. Įkala, o tada ateina ir kaip ekskavatorius varo!

Variau, brangieji mano, variau. Variau paskutinę savaitę po vienuolika valandų, nes kažkas išvažiavo “dienele ankstėliau”, kažkas išvis neatvažiavo.. Ir jei pagal planą perkasas pabaigti turėjome septyniese, tai (laimei!) likome vos trise. Ir visos – moteriškės. Ar reikia pasakoti, kaip saldu buvo dirbti už visas tas pralytas ir kažkieno nedirbtas dienas?… Štai, praėjo visa dekada, o mano rankos vis dar tirpsta, dieną naktį tirpsta. Sustangrėję viso kūno raumenys, be abejo, man tik į gerą, bet aš kažkaip nesu iš tų, kurie su malonumu lankytų kačialką po dešimt valandų per dieną. Kitos po dvi valandas triskart per savaitę nueina ir jau fotkinasi, į feisbuką savo bicepsiukus deda. O man nutirpusiais delnais nė naujas išmanusis neberūpėjo, ir, kaip matot, savaitę prie blog’o neprisėdau, nes šitiek atidirbus nebežinai nė kaip pailsėt.

Ir kaip mano kolega iš gretimo kabineto sakė, “taip jau yra su archeologija: manai, kad viskas bus kažkiek, o viskas būna dvigubai”. Ir tie savanoriai, kurie nuo vaikystės svajojo būti archeologais ir romantizavo mūsų specialybę, miške pamatė, kaip anaiptol ne viskas titnagais klota. Kiek reikia turėti stiprybės, kad savarankiškai atliktum tyrimus, kad suburtum komandą ir dar palaikytum “gerą vaibą”…

Kai jau paskutinę dieną susikroviau pirmą partiją daiktų ir važiavau į Vilnių, svajojau: jau tuoj namai, tuoj bus viso šito pabaiga, pagaliau dušas, lova, gyvenimas, civilizacija. Tekšt! Ant priekinio stiklo – kraujo dėmė. Koks tai buvo paukščiukas, nepaspėjau sužiūrėt. Tiek paukščiukų ekspedicijoje klausiau, tiek juos mėgau, o dabar štai – vieną partrenkiau negyvai. Nutirpusi ranka automatiškai spustelį dešinį prie vairo įtaisytą valytuvų mygtuką. Šaltu veidu stebiu, kaip valiklis purkšteli ir tą pat akimirką pasibaigia. Kraujo dėmės nepasiekė. Valytuvai šiūruoja – kairė, dešinė, kairė dešinė. Dėmė išsitiurlino per pusę stiklo. Iki Vilniaus dar pem kilų.

Nusivaliau stiklą, prisipyliau antrą rozą degalų, ir su šaltos statoilinės kavos gurkšniu įsivaizdavau, kaip išgeriu energijos ir ūpo dozę: reikia dar kartą suvažinėt iki Jonavos ir atgal, susikrauti išdžiūvusius likusius daiktus, ir basta.

Ūpas nusirito į triusikus, kai po keturių valandų vairavimo įžengus atgal į savo stovyklą pajutau lietaus lašus. Ir vėl tu man gadini reikalus, prakliatas lietau!!?? Taip, sulijo. Vėl dauguma daiktų buvo kaip minimum drėgni, bet aš jau tiesiog iš principo viską susipakavau, susišpikiavau į mašiną, ir… ir… netilpau. Dvi pavėsinės, palapinė ir kėdė netilpo.

– Paliekam bomžams, – nuskamba mano desperatiškas abejingu šaltumu persmelktas balsas.

Susipakavus mano subarikas vos vilko subinę nuo svorio, bet jau ir vėl stebėdama laikrodyje užsižiebusius “dvidešimt trisdešimt” save pakiliai paguodžiau: namo namo namo, Gabrieleeeee, namooooo! Sudie visi savanoriai, sudie laužas, tvenkinys, lietus, atsibodęs maistas ir…

Pasukus galvą į kairę tik spėjau suvokti, kad į mane lekia golfas. Lekia, taip, nestabdo, o taip, jis tuoj atsitrenks, spaudžiu stabdžius, BUM. Taip, jis atsitrenkė.

Reikėjo nufotografuoti mano veidą tą akimirką, kai pamačiau, kaip sukoliečintas liko mano vos septynis iš šimto kilometrų nuvažiavęs subarikas. Bepildant eismo įvykio deklaraciją šyptelėjau, o tiksliau – vos sulaikiau garsų pamišėlės nusikvatojimą – tik vienąkart. Kai perskaičiau avarijos kaltiniko pavardę – Klišauskas.

O Klišauskai, o lietau, o visi, kurie po kruopelytę iškapojot mano kantrybės guzelį smegeninėje ir palikot graužtuką… Sugalvokit būdą, kaip man atsigauti ir rasti gyvybės dar vienai ekspedicijai!..