Nekantrybė

Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo reportažų, kuriuose praeiviai klausiami, kaip jie įsivaizduoja archeologo darbą, ar tiesiog straipsnių apie šią specialybę, išaiškinančių, kokia ji yra “gi visai ne tokia kaip jūs galvojote”. Sudaromas vaizdas, kad visa visuomenė mano, kad archeologai vaikosi tik didžių atradimų, ieško aukso ir naftos, o tuo tarpu archeologai, pasiklausę tokių vertinimų krizena į delną arba (jaunesni) net šiek tiek įsižeidžia: šitiek studijuota ir še tau opinija neverta nė pusės grašio. Pastaruoju metu archeologo personažas įpinamas net ir į TV serialus. Tiesa, užsienietiškuosiuose jie vaizduojami labiau kaip mokslininkai, kurie greitai ir su šypsena atranda daiktus “perrašančius istoriją” po kiekvieno iškasinėto žemės plotelio, o lietuvaičių videoprodukcijoje archeologo tipažas įgauna vagies “golddigger” prieskonį, dažnai pernelyg intelektu nespinduliuojančiu veidu.

Turbūt nėra verta kalbėti apie tai, kaip archeologai pereina skirtingas tokio piaro vertinimo stadijas: kol esi “žalias”, tai skamba įžeidžiančiai, vėliau sukelia juoką, o vyresnėliams ši informacija jau emocijų nelabai ir bekelia. Tačiau šiame post’e norėjau pasidalinti mintimis apie būtent jaunėlių reakcijas į archeologijos sklaidą visuomenėje, į jų, būsimų mokslininkų, onoro (ne)kūrimą bendrame socialiniame ir mokslo pasaulio kontekste, ir apie tai, ką, bent jau pradžiamoksliai, veikia ir įsivaizduoja veikią.

Tik pradėjus studijas archeologijoje, naujų žinių srautas apstulbina studentą ir net suvelia viską taip, kad atsirinkti informaciją būna labai sunku. Kaip kad stiprus lietus, pliaupiantis į priekinį mašinos stiklą: per jį pasaulio nematai, o atskirų lašų neįstengi sužiūrėti. Tuo metu, po mokyklos egzamininių klausimų-atsakymų kalimo katorgos, archeologijos mokslo tyrimai atrodo fantastiškai įdomūs ir daug žadantys (nesakau, kad taip nėra). Tam tikra prasme apima euforija, kelianti sparnus bet kokiam pirmo-antro kurso protoarcheologui. Žinių bagažas netrukus nebetelpa į rankinį, tenka imti kelis didelius papildomus lagaminus, nes informacijos gausėja geometrinės progresijos principu. Bet, kaip parašyta Vilniaus mažame skersgatvyje – “Išaugo sparnai? Višta.” Žinios, kurios dideliu srautu lenda pro vieną ausį ir pro kitą brukasi išlįsti atgal, ima netrukus spausti studento galvą. Kiek daug reikia sužinoti, kaip viskas nauja ir niekada negirdėta! Bėda ta, kad paklausęs pusmetį trukusį, tarkim, Viduriniojo geležies amžiaus kursą, jaunėlis išlieja devynis prakaitus ir išlaiko egzaminą, o po kelių dienų pasijunta esąs jau kaip ir beveik ViGA (taip trumpinti laikotarpių pavadinimus bakalauro studijose yra “kietas reikalas”) specialistas. Kažkaip man tai labai primena vieną užrašą ant BMW markės automobilio užpakalio, kuriam iš paskos teko važiuoti kamštyje prieš kokį pusmetį: “Я уже почти Шумахер”.

Laikotarpių mokymasis tai dar tik pirmoji bėda. Po kiekvieno kurso mes tampame dar ir dar vieno laikotarpio šumacheriais, tačiau jau trečiam-ketvirtam kurse imame pastebėti, kaip prieš du metus įgytos žinios jau išgaravo, ir kad buvimas specialistu kažkaip… baigėsi. Na, bet nieko čia baisaus, aš jau gavau iš to kadaise čyriką, vadinasi, niekas ir nesužinos, jog nieko apie tai dabar nebeatsimenu.

Vėliau studentas peržengia į sekondlevelį, kurį galima pavadinti “žaidimu su gilinimusi į teorijas”. Grubiai tariant blog’o skaitytojams nearcheologams: tai yra gilinimasis į tai, kaip skirtingais laikais archeologai interpretavo iškastą medžiagą ir kaip suvokė patys savo, kaip mokslininkų, galimybes tirti tą medžiagą. Pavyzdžiui, vienu metu buvo manyta, kad iš archeologinių duomenų galima viską objektyviai papasakoti apie praeitį, o vėliau tuo suabejota, ir t.t. ir pan. Taigi, studentui, kuris jau tapo visų laikų specialistu, ir jau yra ant diplomo gavimo ribos, staiga pasidaro baisiai įdomios tos buvusios ir esamos archeologijos suvokimo tendencijos. Automatiškai sukyla noras peikti visus, dirbusius iki šiol: “kaip jie netikusiai kasė, kaip prastai rašė knygas ir straipsnius, kaip viskas buvo blogai iki kol neatsiradau aš!” (studentas – aut. past.). Staiga imama skaityti užsienio autorių literatūrą apie archeologijos teoriją, pradedama mokytis naujų tarptautinių žodžių ir bandyti juos vartoti savo kalboje, stengiamasi parodyti, kad su nauja karta ateis ir naujas tyrimų vėjas.

 

Tačiau tas vėjas bematant pavirsta viso labo pirstelėjimu. Dažniausiai tai pasimato kaip ant delno, studentui parašius savo bakalaurinį darbą: skaityta daug, bet ne tai, ką reikėjo, o pagrindinė literatūra visai nesuprasta. Darbe prižerta kritikos solidiems profesoriams, studento pasitikėjimas savimi, kuris taip trykšta jo darbo puslapiuose, staiga pavirsta gelsva čiurkšle sėdint gynimų komisijos auditorijoje.

Nepaisant šio “kilimo į teorijos pasaulį” fiasko, dažnas studentas visgi išlaiko orumą, šiek tiek susigyvena su gautu įvertinimu, ir žengia toliau į magistro studijas. Pasižada sau nebežerglioti kaip pastaruosius ketverius metus, o eiti lėčiau, atsargiau. Kai kurie iš jų, deja, tuo momentu dar nesupranta, kad jų kelias yra ne čia.

Vis dėlto, jaunatviškas kategoriškumas sumažėja. Aš ir pati sau savo laiku laužiausi ragus. Negalima peikti visų kitų, kol pats dar nepadarei nieko. Tikra tiesa. Atrodo, toks logiškas pasakymas.

Deja, už jo slypi dar viena bėda. Nes, pasirodo, šią mintį galima suprasti ir kitaip: “Reikia padaryti KĄ NORS, o tada galėsiu peikti kitus”. Ir puola studentas stačiai į savo sąsiuvinukus, pasineria į mintis, naršo internetą, vos gaudo orą, kaip norisi prisižvejoti minčių, ką galima būtų nuveikti, kad tai būtų tas KAŽKAS tokio, leisiančio vėliau peikti kitus. Na, ar bent jau kilstels nosį mokslininkų tarpe.

Kaip bebūtų gaila, tačiau visos anksčiau minėtos spragos: specialisto įgūdžių neišlavinimas, pakibimas teorijų voratinklyje, o svarbiausia – praktikos nebuvimas, ima kišti koją. Apmaudu, bet retas studentas dabar nuoširdžiai galvoja, kad kasinėjimo praktika yra svarbu norint tapti geru archeologu. Gal tai pasąmoninė reakcija į tą žiniasklaidos kuriamą archetipą: juk AŠ tai ne sensacijų besivaikantis duobkasys! Aš noriu būti teoretikas, kuris išaiškina archeologinius atradimus, o ne jų ilgai ir nuobodžiai ieško. Ieškojimo kelias yra nykus (nes, vėlgi, kol nesi specialistas, kasi tuščią žemelę, nes neturi žalio supratimo, kur reikia kasti), varginantis ir kenkia sąnariams, galų gale.

O vis dėlto, kaip yra iš tikrųjų, ar išties jaunas archeologas nėra sensacijų seklys? Juk sensacingas atradimas (nebūtinai materialus) yra vienintelis kelias, kaip gali vienu smūgiu nokautuoti vyresnius, ilgai ir kantriai dirbusius, bet TOKIO dalyko neradusius. Bėda ta, kad studentas jaučiasi neturįs jėgų, galimybių ir sveikatos ieškoti tos sensacijos. O realybė yra kiek kartesnė: jis tiesiog neturi kantrybės ir valios. Dėl vidinės valios stokos jaunėlis praleidžia savo vasaras ne kasinėjimuose, o muzikos festivaliuose, pas babytę kaime, kepa šašlykus su draugais prie ežeriuko ar leidžia mamos pinigą vasaros terasose sostinėje. Tačiau prabėgus kasinėjimų sezonui, jis pakeltu smakru grįžta į studijas ir su pasididžiavimu save įvardina: “aš jau nebe n-kursis, bet n+1kursis”.

Dažnam, beje kantrybės pritrūksta net ir atvažiavus į kasinėjimus. Reikia išbūti mėnesį praktikoje? Išbūna. Stengiasi kuo daugiau dienų budėti (tai reiškia nekasimą), kasant kuo dažniau eiti parūkyti ir pagerti vandens į pavėsiuką. Kelios dienos iki pabaigos išsiprašo, kad dėstytojas išleistų namo. Dėl “skaudančios nugaros” ir “močiutės jubiliejaus”. Tuziną kartų buvau liudininkė tokių išvažiavimų ir tiek pat kartų mačiau, kaip kitą kasinėjimų dieną buvo iškasti visi įdomiausi radiniai. Kvaila, bet visada pasiteisinanti taisyklė, kurią linksniuoja net ir patys seniausi archeologijos profesoriai: geriausi atradimai visuomet slypi paskutinę kasinėjimų dieną, paskutinę valandą, paskutiniame perkasos kvadratiniame metre, giliausiame sluoksnyje. Taip atrasta pusė dabar muziejuose besipuikuojančių žymiausių mūsų radinių. Ir ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje. Tuo dar netiki tik tie, kurie nenori tikėti, nes patys ne sykį pramazino didžiąją kasinėjimų lobio atradimo šventę.

Kas juokingiausia, nuobodžiai lenkę nugarą ir veik nieko neradę visą mėnesį, 90% studentų palūžta ir išvažiuoja iš kasinėjimų. Juos palaužia tas pats “golddigger” įgimtas noras rasti iškart ir reikšmingai. Tas pats, kuriuo jie bjaurisi, kai juo yra kaltinami TV serialuose ir filmuose kuriant archeologo personažą. Na, o likusieji vienetai, pasiryžę užbaigti tyrimus, kantriai užkasti perkasą (nelengvas darbas, кстати) ir iškęsti nugaros skausmus, visada būna apdovanoti gausiausiais ir gražiausiais radiniais. O juos laikant rankose pasimiršta ir sąnarių maudimas, ir visos negandos. Lieki tik tu ir archeologija tavo rankose. Ir nereikia kitų kaltinti, ir nereikia nieko peikti, ir visa archeologija tuo momentu būna tiesiog nuostabi.

Ko gero, ateinančiais metais aš galėsiu nupasakoti ir doktorantams gresiančius klystkelius bei klystmintis. Bet bent jau kol kas atrodo, kad didžiausias įmanomas laimėjimas šioje pakopoje yra kategoriškumo keitimas nuosaikumu ir savikritikos priešpastatymas savimeilei. To ir linkiu visiems besirenkantiems, kur stoti ir kokį kelią rinktis, nepaisant to, ant kurio karjeros laiptelio stovime 🙂