Liniuotės draugai išblaško vienatvę

September 9, 2014 by gabrielerimkute Leave a comment

Bobų vasariškais spinduliais mano žandus šildė saulė, kai trečią dieną iš eilės viena gėriau mėtų arbatą ant savo perkasos krašto. Taip spakaina, taip gera būti gamtoj, kai Vilnius tuo tarpu pypsina ir keikiasi savo rugsėjiškam problemų širšalyne. Trečia diena, aš viena, o perkasoje, švelniai tariant, veikti yra ką. Vakar ir užvakar užsiėmiau fotografavimais, sienelių braižymais ir velėnos nuiminėjimais, o šiandien, kažkaip jau pasidarė tuštoka. Nekalbu apie psichologinę vienatvę ar apmaudą, ne. Tiesiog ėmus kasinėti sluoksnius, kuriuose iš po žemių stryksi radiniai, visų pirma norėjosi su kuo nors tomis akimirkomis pasidalinti atradimo džiaugsmu, o visų antra – tiesiog nebuvo kam palaikyti man liniuotę. Taip, kasinėti reikia kaip minimum dviese. Nes prisisaigstyti perkasą vėliavėlių (ką aš ir padariau valandos bėgyje) lengva, tačiau kai reikia išmatuoti po kiekviena iš jų tupinčio radinio koordinates, viena lauke pasijuntu nebe karys.
Kai iš savo permatomos įrankių dėžutės išsiėmiau priešpaskutinę, jau kiek paluošintą vėliavėlę ir susmeigiau į gelsvai pilką smėlį greta žibančios titnago nuoskalos, susiraukė antakiai. Kasti nebeturiu kur, visur nenumatuoti radiniai… Reikia tranzuoti. Na, šiuokart mano perkasa tikrai tam tinkamoje vietoje: palei ją per 7 metrus pravingiuoja žvyrkelis. O juo kartas nuo karto pravingiuoja sodininkų automobiliai, kurie dažniausiai, lyg besistengdami man negadinti gryno oro, išjungia pavarą ir prarieda tuos pusšimtį metrų “ant laisvo”.
Nusprendžiau pasiilsėti, išgerti mėtų arbatos ir akimis bei ausimis zonduoti, kada pro šalį pravažiuos mašina. Ilgai laukti nereikėjo, nuo gyvenvietės, esančios už puskilometrio, “antūkstančio” pravarė oranžinis džipas. Nurūko, pakėlė man dulkes, net markės nespėjau įžiūrėti. Pfff.. Nu ir gerai. Palauksiu ko nors kito.
Keista, laukiau ko nors kito, bet sulaukiau to paties džipo. Už kokių keliolikos minučių, kai jau buvau besijungianti savo feisbuką telefone (taip taip, iš nuobodulio), horizonte staiga sušmėžavo oranžavas, kuris bematant pririedėjo prie perkasos. Bac-bac, atsidaro trejos durys, ant staigiaus iššoka trys pacanai. Variklio negesina. Bagažnikas atlapotas, mat šie pasikrovė kokių tais “palkų”, ir jos vargiai įsipaišė nors ir į kaip didelį džipą.
Viens du trys, keli žingsniai, vos spėju atsistot nuo žemės, ir trijulė jau ant mano perkasos krašto.
– Tai ko ieškot? Heh. – Paklausia drąsiausias pacanas. Maikė “ant šleikučių”, šortai, kedai.
– Akmens amžiaus. – Nusišypsau. O galvoje jau sukasi: “liniuotė, liniuotėėė..”
– Tai kažkaip ten ir anais metais radot kažką, ne? – Tas pats drąsuolis veda pokalbį. Kiti du krizena.
– Jo. Tada radom titnagų, ir dabar tą patį renkam.
– O tai čia kažkokį namą radot ar ką?
– Buvo kažkokių struktūrų liekanų… Gal židinio būta. Čia kadaise akmens amžiaus gyvenvietė buvo, ant ežero kranto.
– Kokio ežero, ka nėr čia jokio ežero, – apžvelgęs teritoriją pataiso mane savo logiška išvada pacanas Nr. 2.
– Dabar nėra, o akmens amžiuje buvo, – ginuosi aš.
– Tai čia seniai, ką?
– Prieš kokius 12 000 metų jau tikrai buvo – išpyškinu datą, kurią gavom ištyrę buvusio ežero dugną. – O dabar čia žalia pieva, kaip matot. Na, bet kažkada buvo ežeras.
Jaunuoliams sunku patikėt. Susižvalgo.
– O šitą… tai dinozaurus kasat, ane?
– Ne, – nutaisau supratingą darželio aklėtojėlės šypseną – dinozaurai gyveno gerokai anksčiau..
– Tai iškask davai man dinozaurą! Heh..
Visi kvatoja. Mano šypsena nuslobsta.
– O tai žie, kai rasi kokio aukso, tu sakyk – dalinsimės! – Gerą dylą pasiūlo pacan nomer adyn.
– Tai kad jau susitarus su sklypo savininku.. Jei su visais perpus dalinsiuos, tai man čia, žiūrėk, nieko nebeliks.. – Pabajeruoju ir aš.
Kompanija krizena, užskaitė juoką.
– Klausykit, gal galit man padėt, kad jau atvažiavot?
– O ką, ekskavatorių privežt? – Toliau juokauja pacanai.
– Nea, man tik liniuotę palaikyt reikia.
Stveriu liniuotę, šuolis link nivelyro, kad pacanėliai nespėtų atsisakyt.
– Čia va yra nivelyyyras – pedagogiška gaidele verbuoju draugus, – juo aš matuoju aukštį, o tada…
– Žinau, žinau, duok čia! – Pertraukia mane pacanas numeris trys: maikė an šleikučių, šortai, kedai. Jie visi su šortais, maike ant šleikučių ir kedais!
– Iš kur taip žinai? – Nustembu aš.
– Tai strojkėj dirbau..
– Profesionalus strojkininks! Heheh.. – Juokiasi draugai pacanai. O minėtas profas nusišypso ir pasimato jo keletos dantų trūkumas.
Iš tiesų, nė nereikia aiškinti nesuvisadančiui, kaip laikyti liniuotę, jis ir pats puikiai viską moka. Tik ties viena vėliavėle pakoreguoju:
– Byški kairiau..
– A gird! Ką, nemoki tiesiai pastatyt?! Heheh.. – Papokštauja pacanas numeris vienas. Aš, žinoma, nesureaguoju. Tik pro nivelyro akutę pamatau kiek pasimetusį nesuvisadančio veidą.
– Dar reperį numatuosime, gerai? – Profesionalų paklausiu profesionalaus klausimo.
– Ką tokį? Reperį? – Kvatoja. Tik tada išgirstu mūsų visos šios scenos foną, kurio dar neaprašiau: iš džipo dusliai dunksi rusiško hip hopo ritmiukas.
– Tai kaip čia, profesionalai, o nežinot, kas yra reperis?
– ??
– Žodžiu, atskaitos taškas. Va ten, kuolas toks.
– A, nu, jo, matau! – Sutrinka, bet operatyviai sureaguoja draugužis.
Pamatavom. Pacanai bematant susižvalgo “davai pakuojamės” žvilgsniu.
– Nu gerai. Tai gero kasimo tada..
– Sėkmės ir jums. O jūs čia sodybą turit kažkur netoliese?
– Mes čia gyvEnam.
– Ah.. Supratau. Tai iki tada – Šįkart šiek tiek sutrinku ir aš.
Oranžavas džipas sutrenksi triskart, tiek durelių užsidaro. Pirmas bėgis, gazas, dulkės, nebėr.
Kažkaip nesuvisadantis man neatrodo kaip tokio automobilio vertas vairuotojas. Iškart prisimenu, kad ten, kur jie gyvEna, yra samadielnas autoservisas. Tad čia kažkaip man panašiau į paimtą “pasikatalinimui” vieno iš klientų džipą. Bet koks skirtumas. Svarbiausia, kad mano perkasos vėliavėlių ežiukas nuimtas, vėl galiu kasti. O ir apie vienatvę galvoti dabar jau visai jauku.