Muziejus: mūsų karalystė

Ar žodis “muziejus” patenka į jūsų nuobodžiausių žodžių sąrašą?

Pavyzdžiui aš pastarosiomis savaitėmis penkias dienas per savaitę, po aštuonias valandas per dieną gyvenu muziejuje. Pajutote užuojautą?

Maža to, kai skambina draugai ir kviečia susimatyti, atsakau: “aš muziejuje, tai nelabai išeis…”.

Kodėl man nelabai išeina? Kodėl vakare, po muziejaus, nebeatrandu laiko nei draugams, nei sesei, nei tėvams?

Laiko? O gal jėgų?

O gal noro?

Iš tiesų, jau kelias dienas galvoje sukasi mintis, kad vargu, ar kas nors supranta, ką aš veikiu muziejuje ir koks velnias ten mane neša. Ką reiškia archeologui “buvimas muziejuje”, “darbas muziejuje”?

To paklausiau ir savo artimiausių žmonių. Man tai juk natūraliai suvokiami dalykai, bet sudvejojau, ar jie įsivaizduoja viską taip, kaip iš tiesų yra.

– Kaip tu įsivaizduoji, ką aš veikiu muziejuje?

– ..Tai.. Eini į fondus… Ir ten žiūrinėji, paišai kažkokius radinius.

Visai teisingai apibūdinta. Bet skamba labai sausai. Ir giliai viduje verda mintis, kad negali būti, jog aš ten taip “nūdakiškai” sėdžiu ir kažką krapštau. Neaišku ką, neaišku kam. Visi tai įsivaizduoja kaip didelę kančią, kantrybės reikalaujantį ilgą ilgą darbą. Ilgą ilgą: nuo aštuonių iki penkių.

Iš vienos pusės, man norisi jus supažindinti su muziejininko ir muziejaus interesanto (čia kai archeologas ateina pažiūrėti ko nors iš fondų) kasdienybe. Iš kitos pusės, gal man tiesiog sukilo vidinis pyktis ir noras įrodyti, kad negaištu aš laiko tame muziejuje, juk nėra tai taip graudu… kaip atrodo.

Rutinos muziejuje daug. Bent keli arbatos ar kavos pagėrimai nutartomis valandomis. Pietūs: sekundė sekundėn nuo dvyliktos iki pirmos. Saldainukai, sausainukai. Tyla kabinetuose. Švarūs stalų paviršiai. Daug kartoninių raudonų, pilkų, žalių dėžių su etiketėmis. Ant šių – eiliniam mirtingajam nesuvokiami kodai, paspalvinti kvadračiukai ir keli užrašai: “Tyrėjas: xxxx, Metai: xxxx, Objektas: xxxxxxx).

Tai lentynų karalystė. Lentynų su dėžėmis, ataskaitomis, knygomis, sąrašais ir sąvadais. O kur dar iš sovietmečio užsilikusios (ir labai vertingos!) kartotekos, suguldytos abėcėlės tvarka į mažus, 15 cm pločio, bet gero pusmetrio ilgio medinius stalčiukus.

Žinoma, daug kas dabar jau kompiuterizuota. Daug radinių jau (tiesa, labai sudėtingu keliu) atrado savo vietą duomenų bazėse. Vis dėlto, kartais atrodo, kad archeologiniai radiniai negali būti patalpinti į tą virtualiąją erdvę. Juos reikia pačiupinėti. Jausti pirštais ir akimis, o ne klavišų paspaudimais. Radinių sąrašai, kad ir kaip išsamiai sutupdyti į Excel’ines lenteles, yra velniškai sausi ir nieku gyvu neperteikia to vaizdinio (jaũsminio), kuris atsiskleidžia realiai paėmus radinį į savo rankas.

Lentynų, dėžių ir maišelių karalystėje visada yra karalienė. Ne karalius. Karalienė. Tai dažniausiai yra vidutinio, ne pernelyg senyvo amžiaus moteriškė. Visada pasitempusi, labai viskuo besidominti, ori, mėgstanti tvarką, dokumentus, kavą ir saldainukus. Ji mėgsta viską žinoti. Tiksliau tariant – naujienas sužinoti pirmoji iš antrinių šaltinių, ir papasakoti kitiems viską tarsi pati būtų pirminis šaltinis. Jos dažniausiai yra malonios moterys. Tiems, kas moka būti mandagūs ir malonūs joms. Tai labai žmogiška savybė. Bet dažnai mokslininkai ją pamiršta, ateina į muziejus aukštai užrietę nosį, pirštu subaksnoja, ką norėtų apžiūrėti fonduose, ir nesusimąsto, kad moterytė norėtų išgirsti bent kokį mažą komplimentą. Jeigu ne jai, tai bent šiandienos orui. Tokie veikėjai moteriškės nuotaiką gali pagadinti ilgam. Ir ši bematant gali nuspręsti nebebūti maloni. Po tokios darbo dienos, abu darbininkai – muziejaus fondų saugotoja ir mokslininkas – išsiskirsto pasėję kartėlį savo tarpusavio santykiuose. Ir daugiau susitikti nebenori.

Bet, kaip minėjau, muziejaus moterytės yra fantastiškai įdomios ir malonios. Šeimyniškos, geros, moteriškos būtybės. Ir pakalbėti su jomis galima apie daug ką, ne tik apie radinius. Apie sveiką gyvenseną, kalnų slidinėjimą, automobilius (!), gėlių sodinimą.

Taigi, neabejotinai viena iš “darbo muziejuje” sudėtinių dalių yra kontaktas su žaviosiomis moterytėmis. Tai gali būti ne tik karalienės. Visada yra ir keletas princesių, darbščių, neva žemesnių (bet labai atsakingų) pareigų moterytės.

Princesės dabar vis dažniau būna jaunos, kruopščios, daug per dieną nuveikiančios moterys. Jos mėgsta viską, ką mėgsta ir karalienė. Gal kartais pasvajoja ja tapti. O jei netapti, tai geriau muziejuje neužsisėdėti. Pora metų darbo, keliasdešimt tūkstančių sutvarkytų keramikos šukių, ir eis dirbti kur nors kitur.

Po šešiolikos metų tai prisimena kaip naivią, jau senai išblėsusią viltį. Tačiau po tiek metų darbo muziejuje, šios moterytės įgyja neįkainojamą patirtį. Jos iš tiesų žino viską apie lentynų ir dėžių su maišeliais karalystę. Joms nesunku nustebinti lankytojus, interesantus savo mintinai išmoktais kodais ir dėžių numeriais.

Muziejuje gerokai rečiau, tačiau dirba ir vyrai. Apie jų asmeninius gyvenimus ką nors sužinoti sunku net artimiausioms bendradarbėms. Jie dažniausiai atlieka darbus neskubėdami, mažiau stresuoja dėl užvėluoto darbo plano vykdymo. Dažnai gali pasirodyti (bent iš pirmo žvilgsnio) kad jie neturi humoro jausmo.

Tačiau taip tikrai nėra.

Muziejininkai, sakyčiau, turi net labai subtilų, gerą humoro jausmą. Tik parodo tai anaiptol ne visiems lankytojams.

Ir vis dėlto, ką visa ši muziejaus princų ir princesių brigada veikia kasdien?

Kadaise, vidury darbo dienos paklausiau vieno princo, kokį darbą šis šiuo metu atlieka. Buvo spengianti tyla, visi ramiai kažką krapštė prie savo stalų, apkrautų dėžėmis ir knygomis nutrintais viršeliais.

– Šiugždinu maišelį, – ramiu veidu atsakė princas.

Ir iš tiesų, jo rankose buvo prasegtas maišiukas su keletu radinių. Ir jis šiugždėjo. Bet kiek daug slypi už viso šio šiugždėjimo!

Maišelio šiugždinimas iš tiesų yra jo paėmimas iš dėžės, atsargus atidarymas, maišelio numerėlio patikrinimas su ant stalo gulinčiu šešiolikos puslapių numerėlių sąrašu, radinio ištraukimas, atidus apžiūrėjimas (kartais su lupa), ilgio, pločio, storio pamatavimas slankmačiu, duomenų sutikrinimas, įrašymas, papildymas, radinio įdėjimas atgal į maišelį, tvirtas užsegimas, įdėjimas atgal į dėžę.

Kartais visa ši ceremonija užtrunka ilgiau. Kai ant radinio dar tenka užrašyti numerėlį. Jums atrodo, kad tai lengva? Anaiptol. Jei žinote Times New Roman 5 dydžio šriftą, tai įsivaizduokite, kaip dar mažesniu šriftu ant 1 cm pločio keramikos šukės yra parkeriu parašomas, pavyzdžiui, 12 skaitmenų ir raidžių kodas. Kad jis per ateinančius trisdešimt metų nenusitrintų, pageidautina vėliau užtepti tą kelių milimetrų plotelį laku. Padžiovinti keliolika minučių. Jau galima dėti atgal į maišelį. Užsegti. Dedam į dėžę.

Skamba be galo sausai, ar ne? Mechaniškas darbas. Neteikia jokio džiugesio. Stagnacija, jokio progreso. Iš dalies – tikrai taip. Bet nepamirškime, kad kas keliatūkstantinis radinys būna ypatingai įdomus ir gražus! Dažnai muziejininkas būna antras ar trečias žmogus, regintis jį per pastarąjį tūkstantį metų. O kas labiausiai žavi – radinių princas kaip niekas kitas gerai suvokia to, ką laiko savo rankose, vertę. Jis mato visus niuansus, jis žino, kiek nedaug tokių daiktų rasta Lietuvoje. Jis žino, kiek šiam daiktui metų ir kaip sudėtinga buvo jį pagaminti. Ir tam nereikia skaityti etikečių, jis tiesiog ŽINO ir džiaugiasi.

Kiekvienas “ypatingasis” ar vadinamasis “vertas inventorinimo ar eksponavimo” daiktas jam kelia nuoširdų džiaugsmą. Eiliniam žmogui tai būtų menkniekis, nieko nesakantis daiktas, nekeliantis jokios emocijos. O štai muziejininkas kasdien pasidžiaugia tokiais gėrėjimosi momentais po keliskart.

Tuo mano veikla yra panaši į muziejininko. Nors aš ir nesu muziejininkė, tik atvažiuoju ten padirbėti kelioms savaitėms (ar mėnesiams), bet būtent tą ir veikiu. Atidarau dėžes, maišelius, po vieną, kiekvieną. Apžiūriu, ir kaskart nudžiungu pamačius tiek naują nematytą formą, tiek kelis analogus kažkur už kelių šimtų kilometrų turintį radinį.

Aš apžiūrinėju titnagus. Ir dirbinukus, ir skaldos gabaliukus. Ilgas grakščias skeltes ir grubias beformes nuoskalas. Paretušuotus titnago gabalėlius, kadaise sulūžusius, pasimetusius. O man pasakojančius visokias istorijas: “šiuo daiktu gręžta kažkas kieto, gal medis?”… “čia jau gramdė kokią odą ar kitą minkštalą”… “šituo tikrai nebuvo pjauta, greičiau jau drožta. Bet trumpai.”… “O šitas jau vėlyvas, man neaktualus”.

Taip ir groja mano monologinis radijas mintyse. Visą dieną, nuo pat 8:00 ryto, kai jau esu muziejuje už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus.

[“O varge, kada ji keliasi?!” – skaityt. past.]

Keliuosi 6:00 valandą. Ir kaifuoju nuo beprasidedančios dienos. Netrukus būnu jau muziejuje, su arbatos puodeliu vienoje rankoje, ir rytiniu sausainuku – kitoje. Koja ant kojos, pašnekesiai apie ateinantį pavasarį su ponia Karaliene. Penkiolika minučių, palinkime viena kitai darbingos dienos, ir skirstomės į savus stalus, savas dėžes.

Savo dėžėse aš ieškau tik tam tikrų radinių. Jei vienoje dėžėje yra, tarkim, trys šimtai radinių, man iš jų reikalingi kartais 5, o kartais 55. Priklausomai nuo to, kaip kažkas, prieš dvidešimt metų tvarkydamas tas dėžes, tuos radinius suskirstė. Beje, dėžėse būna ir mažesnės dėžutės. Jos įvairių dydžių, reikalingos atskirti kažką nuo kažko, nes atskirti yra labai svarbu.

Visi dažniausiai galvoja, kad muziejaus ekspozicijoje, vitrinose yra didieji turtai ir būtent juos mes važiuojame tyrinėti. Turiu paneigti šį mitą. Tie “įspūdingieji” radiniai yra skirti jums. Ir man net šiek tiek pavydu, nes aš asmeniškai prie jų priėjimo taip ir negaunu. Negauname niekas. Nes po nublizgintu stiklu jie yra prisegti ir priklijuoti taip, kad bent keliolika metų iki sekančio muziejaus remonto, bus nepajudinami. Taigi, paimti jų į rankas aš negaliu. Todėl juos tyrinėju tik iš tolo, pasigėrėdama.

Tuo tarpu fondų dėžėse yra ne ką blogesnių dirbinių, papuošalų. Bet jie būna sulūžę, sulinkę ar aprūdiję. Savo verte jie nenusileidžia ekspozicijos manekenams, bet taip likimas lėmė, kad jie prarado savo prekinę išvaizdą dėl kokių nors fizinių ar cheminių priežasčių. Pavyzdžiui, diedukas suarė savo bulvių lauką, kuriame buvo žalvario papuošalų, ir šie sulūžo į tris dalis. Diedukas nė nenutuokia, kad jis visam laikui užkirto papuošalų kelią į garbingąją muziejaus vitriną.. Ir gal ne taip ir blogai, kad užkirto.

Bet aš ne apie žalvarį ir ne apie papuošalus. Tai, kas įdomu man, ekspozicijoje dažniausiai telpa po vienu stiklu. Kokie 4000 metų dviejuose kvadratiniuose metruose ekspozicijos. Visa kita miega kartoninėse dėžėse.

Muziejaus kabinete, įsitaisiusi prie stalo su savo krūva dėžių, galėčiau pasileisti muziką, pasidėti čipsų bliūdą, kompiuteryje įsijungti feisbuko paskyrą ir taip “linksmiau” darbuotis. Nežinau kodėl, bet to muziejuje visai nesinori. Per pravertą langą girdisi pavasariškas pakilus paukščių čirškėjimas. Saulė kaitina pečius ir dalina stalą į dvi dalis: skaisčiai apšviestą, ir šešėlinę. Kiekvieną radinį piešiu ir apsirašau sau į kompiuterį, tad saulė padeda apžiūrėti radinį įvairiais kampais, įžvelgti net mikroskopines detales.

Tyla, šviesa, ir po truputį mažėjanti dėžių kruva. Atrodo labai monotoniška, tačiau kompiuteryje sukaupti duomenys ir pluoštas piešinių džiugina: mintyse jau formuojasi vaizdinys “kaip ten galėjo būti priešistorėje”, gimsta taip vadinama “interpretacija”.

Grįžusi namo savo pieštuku nusipieštus eskizus apvedžioju juodu tušu ir plunksna. Kelios valandos darbo, vos perkandus kokį vaisiakūnį ar varškės sūrelį. Atvėsusios arbatos puodelis ant stalo jau nustumtas už piešinių ir kompiuterio. Peržvelgiu viską, ir neretai paskęstu tame priešistorės vaizdinyje. Kartais neramina kokie nors iškilę klausimai, kartais kažko trūksta iki pilno vaizdo. Mintys sukasi, sukasi.. Skambutis į duris.

– Aš jau namie-e! Ką vakarieniausim?

Oh. Jau vakarienės metas. Iš tiesų. Neverta net sakyti, kad nepastebėjau, kaip praėjo laikas. Ir kur jis dingo..?

O ar man gaila, kad dingo? Visai ne.

Ar jaučiuosi jį iššvaisčiusi? Irgi ne.

Jausmas geras, daug nuveikta, o rytojus žada vėl naujus mažus atradimus muziejuje.

Tik draugai ir giminaičiai vėl paskambina, brūkšteli žinutę feisbuke: “Tai taip ir neatrašei. Tai susitinkam rytoj ar ne?”

“Nesusitinkam.. Aš ryt važiuoju į muziejų” 🙂

Archeologo išsilavinimas

– …O kuo tu užsiimi gyvenime? Mokaisi, dirbi?

– …Mokaus..

– …?

– …Studijuoju archeologiją..

– !!!!!!!!!!!!!!!!!!

– ……..

– Rimtay??!! Geras..!!

– Geras…

– O tay.. Papasakok, ką jūs ten mokotės? ..Kasinėti?

Ką mes darom, ką mokomės ir ką veikiame studijų metu? Punktais. Archeologo universitetinis išsilavinimas susideda iš šių dalykų:

1. Pasaulio istorija nuo pirmųjų civilizacijų iki vėlyvųjų viduramžių pabaigos.

2. Lietuvos istorija nuo ankstyvųjų viduramžių iki vėlyvųjų viduramžių pabaigos.

3. Lietuvos proistorė nuo ledynų atsitraukimo iki viduramžių remiantis archeologiniais radiniais. Akmens, žalvario, geležies amžiai detaliai.

4. Lietuvos viduramžių-naujųjų amžių archeologija. Nuo koklių iki plytų rišimo būdų.

5. Visų laikotarpių radinių atpažinimo teorija iki smulkmenų.

6. Visų laikotarpių radinių gamybos technologijos.

7. Radinių konservavimas (chemija, polimerai, tirpiklių ir konservantų naudojimas, laikymo temperatūros, cheminės reakcijos, oksidacijos, korozijos ir pan.)

8. Archeologijos objektų paveldosauga (teisiniai aktai Lietuvoje, jų realus pritaikymas, paveldosauginio aparato funkcionavimas, institucijų veikla ir atsakomybė)

9. Lietuvos geografija (visi kaimeliai, upeliai, ežerėliai, aukštumos, žemumos, mėlynynų ir eglynų paplitimai…)

10. Dirvožemių susiformavimas ir įvairovė Lietuvos teritorijoje.

11. Geologija. Lietuvos reljefo formavimasis, ledynai, slinkimo fazės, geomorfologiniai procesai.

12. Uolienos. Kokios, kaip jos susidarė ir ką gali mums papasakoti.

13. Botaniniai tyrimai…žiedadulkių sporų, dumblių, fosilijų, vaisiakūnių, medžių angliukų tyrimai laboratorijose, kamieno rievių skaičiavimai, diagramų braižymai ir daug visko, ką tik įmanoma ištirti radus giliai žemėje.

14. Lietuvos klimato kaita per pastaruosius 20 000 metų.

15. Geofizikiniai tyrimų metodai, visokie radarai, spinduliuotės, termoliuminescencijos, ir visokia kokia fizika, kiek tik yra prigalvota taikymui archeologijoje.

16. (Jo šventenybė) Radiokarboninis datavimas: nuo-iki. Tirpikliai, mėginių paėmimai, išsukimai, anglis tokia, anglis kitokia, paskaičiavimai, paklaidos, kalibracija, painiavos su “BP” ir “BC” išnarpliojimas.

17. Cheminiai tyrimai. Ko ir kur užlašinti, kur nusiųsti į laboratoriją, kad sužinotume, kiek kokių elementų kur yra, ir ką tai rodo. Nuo metalo dirbinių cheminės sudėties, iki fosfatų žemės grunte kiekių.

18. Botanika. Neblogai, jeigu bent šiek tiek lotyniškai. Kokie augalai kada kultyvuoti, ką rodo, kuriuos kas valgo (ėda), kurie kada augo.

19. Žmogaus antropologija. Nuo zigotos iki lavono. Kaip žmogus susiformuoja, kaip jam išdygsta dantys, kaip jis maitinasi, kuo gyvena, kaip numiršta, kaip suyra, ir kaip yra gerai rasti subinkaulį kasinėjimų metu.

20. Žmogaus kauliena. Visi kaulai iki paskutinio. Jų dalys: šiurkštumos, epifizės, falangų proksimalinės ir distalinės dalys, lambdinės siūlės ir t.t.

21. Žmogaus ligų istorija. Kada kokios ligos atsirado ir kaip paveikė žmogaus kaulieną. Iškorėjimai, sunykimai, susidevėjimai, suaugimai…osteoporozės, sifiliai ir skorbutai.

22. Žmogaus, kaip homo sapiens rūšies, istorija. Nuo primatų, beždžionių iki dabartinio homo šlepetikus. Kokios galūnės kaip kito, smegenų tūriai, gebėjimai vaikščioti, kalbėti, ir panašūs reikalai. Kuo mes skiriamės ir kuo esame panašūs.

23. Europos apgyvendinimo ir įvairių inovacijų plitimo krypčių neišsprendžiamosios dilemos. Daug kartų visur analizuota ir taip ir likę neišaiškinta iki galo.

24. Žmogaus DNR..paveldimumai, genofondai, fenotipai, kodėl vieni tamsūs, kiti – blondinai (plaukų spalvos ryšys su smegenų veikla nenagrinėtas), rasės, išsigimimai, kraujo grupės ir t.t.

25. Žmogaus mityba. Izotopiniai tyrimai, dietologija.

26. Filios sopfyja. Net trys kursai vienaip ar kitaip su tuo susiję. Aristoteliai, Epikūrai, šv. Augustinai, Marksai, arche ir liogos (graikų kalbos skaitymo pagrindai included).

27. Religijos. Kokios, kur, kada, kaip paplitę. Visa religijų istorija, visi raštai, dievybės, koncepcijos, panašumai ir t.t.

28. Kalbos. Kaip kam pasirinktinai, bet privalomos: anglų, lenkų. Kad rusų privaloma, supranti iš konteksto. Taip pat mokomės papildomai, kas ką. Mano atveju – prancūzų, italų, vokiečių, biblijinė hebrajų.

29. Archeologijos teorija. Kas kaip interpretuoja tuos pačius duomenis ir kas kiek giliai kapsto. Nuomonių per tiek metų yra daugiau, negu reikia. Nuo spekuliatyvumo iki feminizmų.

30. Archeologijos istorija. Uh… kas ir kiek visko ištyrė ir prirašė. Kažkiek pagrindinių pasaulio, ir viskas viskas iš Lietuvos. Visos gyvavusios draugijos, muziejai, visos ekspedicijos (pasakojimai, kas, kur, su kuo sėdėjo prie laužo included)

31. Žmogaus psichologija. Elgsena, polinkiai, refleksai, adaptacijos, lytinio partnerio pasirinkimai, motyvuotumas ir pan.

32. Eksperimentinė archeologija. Kaip išdegamas puodas, kaip sukurti laužą, kaip išlieti smeigtuką, titnaginio kirvuko funkcionalumo įrodymai, kailių išdirbimai ir t.t.

33. Titnago apdirbimo technologijos. Atpažinimas, kur radinys, kur – ne. Kur įrankis, kur – ne. Kaip pasigaminti pačiam, ir ar iš tiesų tai taip lengva ir primityvu.

34. Sociologija.

35. Matavimai lauko darbų metu. Nivelyrai, tacheometrai ir pitagorai.

36. Piešimas. Dailusis tikslusis piešimas. Tušas ir plunksna. Taškiukais. Šešėliavimai, šviesotamsa, tūriai, formos, lūžiai, masteliai.

37. Kartografija, GPS, GIS ar kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi. ArcMap programos įsisavinimas, braižymai, koordinatės, situacijos planai, statistiniai duomenys, diagramos ir t.t.

38. Braižymai ir paišymai kompiuteriu “šiaip”. Pageidautinas corelis, bent jau fotošopė, galima ir autokadu, jei kas nori.

39. Fotofiksacija. Reikia išmokti bent jau fotografijos pagrindus.

40. Prezentacijų gamyba ir raiškus kalbėjimas prieš auditoriją. Paaiškėjo, kad vienas iš sunkesnių dalykų.

41. Mokymasis kasinėti. Kaip laikyti įrankius, kaip nieko nesugadinti. Lygus kasimas, 90 laipsnių kampo sienelės, dideli gyliai. Kaip nepasilaidoti po smėliu.

42. Lietuvių kalba. Kirčiavimas. Rašyba. Istorinės terminologijos vartojimas.

43. Baltistika. Lingvistika. Kaip latviškai yra “karvė” ir kaip ją vadino prūsai. Ką pasiskolinom iš slavų, ką – iš germanų, ir kaip ten kas prie ko. Iš serijos: zuikis – kuršiškas žodis.

44. Etnografija, etnologija, pagoniški tikėjimai, papročiai, lietuvių liaudies tradicijos, padavimai, mitologija…visą šį gėrį galima mokytis specialiai arba absorbuoti per ketverius metus iš visur po truputį.

45. Statistika. Kiek gyventojų išmaitins vienas jautis, kiek tam jaučiui reikėjo žolės, kiek ta žolė užėmė ploto, kiek žmonių gyveno bendruomenėje, Lietuvoje. Populiacijos ir viskas, ką galima paskaičiuoti išsivedus formules, koeficientus ir t.t.

46. Etninių mažumų istorija ir kultūrų skirtumai.

47. Gyvūnijos pasaulis, t.y. paleozoologija. Kaip žmogaus kauliena, taip ir gyvūnų kauliena privaloma išmokt. Kiaulės kaklo slankstelio skirtumas nuo ožkos. Šuns blauzdikauliai, bebrų dantys, briedžių mentys ir t.t.

48. Architektūra Lietuvoje. Įeina į istorikų pokrypius. Apskritai, visų meno formų apžvalga. Žinoma, ne šiuolaikinių.

49. Herbų įvairovė, monetų nominalų (visoje Europoje) įvairovė… a. k. a. numizmatika.

50. Na, ir visos įmanomos “XXX-archeologijos” (etnoarcheologija, astroarcheologija…)

…o kur dar bonusiniai nedisciplinuoti “savaiminiai” įgūdžiai, kaip darbas grupėse, komunikavimas, informacijos paieška ir atranka..

Taigi. Nei daug, nei mažai. Ir dar turbūt ko nors nepaminėjau. Kasinėjimas šiuo atveju sudaro tik 1/50 dalį mokslo. Plius, visa tai talpinama į du visiškai skirtingus sezonus metuose: kasinėjimų ir nekasinėjimų. Vadinasi, dirbam pusiau prie kompiuterių, pusiau lauke besidegindami. Tuo ir dižiuojuosi: mūsų mokslo nenuginčijamu universalumu. Tokiomis studijomis būti nepatenkintam būtų absoliuti nesąmonė. Mokytis reikia. Ir jei iš universiteto išeini įsisavinęs bent 70% viso šio gėrio, tai pasaulis nusispalvina neregėtom spalvom 🙂

Ak-menininkai

Neseniai viename vakarėlyje, kur eilinį kartą kartojau savo “aš esu archeologė….” litaniją, išgirdau savo specialybės įvertinimą: “Archeologija turėtų būti dėstoma Dailės akademijoj, juk vistiek ten nu..toks kaip ir menas”.

Menas?

O mes galvojom, kad tai – humanitariniai mokslai, glaudžiai bendradarbiaujantys su gamtamokslininkyste. Iš tiesų, mus vertina kiekvienas iš savo pozicijų. Tiems, kas užsiima tiksliaisiais mokslais, mes esam visiški vėjų nešiotojai, o visokiems humanitarams grynuoliams (kalbininkams pavyzdžiui), mūsų vėjai jau yra pernelyg moksliškai pagrįsti statistikomis ir įvairiausių tyrimų metodų rezultatais, kad būtų galima tai tiesiog pavadinti humanitarizmu ir nepagadinti.

Kiek ir ką turi išmanyti archeologas, kad turėtų teisę kasinėti tūlo lietuvaičio sklype porą kvadratinių metrų?

Lietuvaičio atsakymas: “1) Turi gerai valdyti lopetą, 2) žinoti, iki kiek kasti, ir 3) skirti vertingus daiktus nuo nevertingų. Nors pastaruoju klausimu aš galiu pakonsultuoti, jeigu ką”.

Po kasinėjimų, trukusių 27 dienom ilgiau, nei buvo numatyta planuose, dar priduria: “4) Turėtų dar ir gerai pažinti kalendorių.” [suraukęs antakius ištrina iš savo mobiliako archeologo telefono numerį visiems laikams]

Apie tai, ką visgi privalo išmanyti archeologas, papoustinsiu kitąsyk. O dabar apie meną.

Archeologija ir menas – tolima ar velniškai artima?

Aš užaugau menininkų aplinkoje, ir gal dėl to visur visada siekiu įžvelgti meno užuominas, pati jas stengiuosi barstyti, ir per tą prizmę vertinu kitų žmonių darbus. Kartais tas meniškumas gal tiesiog virsta skonio jausmu, kartais tiesiog solidžiu gebėjimu bendrauti, perteikti informaciją. Kritikuoju mintyse daug ką. Ir ypač užkliūna žmonių vaizduotės neturėjimas. Bet dažniausiai ta kritika nė neišeina toliau mano minčių vandenyno, nes dėl skonio ginčytis tiesiog nemandagu.

Na, bet vadinamoji Menininko gyslelė, jei ją suvoksime kaip tam tikrą požiūrio kampą, ko gero, turi tekėti archeologo kūnu. Bent jau akmens amžiaus tyrėjo – tai tikrai.

Įsivaizduokime, kas tas akmens amžius? Juk tai pasaka. Visom prasmėm. Pasaka, nes visa tai yra sukurta. Pasaka, nes visa tai yra nuostabu. Pasaka, nes ją pradedame žodžiais “Vieną kartą, seniai seniai…”.

Seniai seniai buvo tai, apie ką mes nežinome beveik nieko. Iš trupinukų dėliojam dėliojam paveikslą, o jis kaip kiauras, taip kiauras. Kiekvienais metais tas vaizdas keičiasi, nes mes iškasame vis ką nors tokio, kas netinka į dėlionę, ir tada puzlis perorganizuojamas į kitą paveikslą. Visai kaip vaikai, kurie žaidžia su LEGO: stato stato, lipdo lipdo, o kai paaiškėja, kad kažkas nesigavo, su trenksmu viską sugriauna ir imasi statyti iš naujo.

O ką, jeigu pasakyčiau, kad kiekvienas archeologas turi skirtingą akmens amžiaus įsivaizdavimą? Nes ne visi archeologai (aaaanaiptol ne visi) gilinasi į akmens amžiaus studijas, ir daugumai nė motais, kas ten prieš kelioliką tūkstančių metų dėjosi. Maža to, visi akmens amžiaus archeologai jį įsivaizduoja skirtingai. Žinau žinau, kolegos dabar imtų putotis, kad tikrai ne, kad yra “tam tikras vientisumas interpretacijoje, kuris sudaro pagrindą tai vadinti mokslu”. Na, atlikau elementarų eksperimentą.

Paklausiau akmens amžiaus specialistų visame pasaulyje, kokios spalvos jie įsivaizduoja tris akmens amžiaus laikotarpius: paleolitą, mezolitą ir neolitą. Tai tas pats, kas istoriko paklausti, kokios spalvos jis mintyse įsivaizduoja esant Antiką, Viduramžius ir Renesansą. Įdomu, bet visi atsakėme skirtingai! Tiesą sakant, net kilo mažytis ginčas. Nes, nu, paleolitas yra “biežavas”, o ne “rūžavas”, kaip kai kurie mano.

Bet įdomiausia tai, kad nei vienas archeologas nesutriko išgirdęs mano klausimą. Nes gi “žinoma, jog tos epochos turi spalvas!”. Ko gero, tokį patį tyrimą būtų galima atlikti su klausimu “Kaip kvepia paleolitas?”. Turbūt atsakymų įvairovė nustebintų ir patį Roja Dove, ir tik patvirtintų tai, kad akmens amžiaus archeologai turi skirtingą vaizduotę, ir, kitaip tariant, seka pasaką savaip.

Apskritai, jie dažnai turi savo labai aiškų tiek buvusio, tiek esamo pasaulio vaizdinį. Ir jeigu visuomenėje yra populiaru keistus žmones vadinti “savotiškais”, tai šis epitetas archeologui ypač tinka, o akmenamžistui tai tiesiog parašyta ant kaktos.

Akmenininkai – taip būtų galima vadinti žmones, kurie visą ar bent pusę savo gyvenimo paskiria akmens amžiaus nagrinėjimui. Turbūt nereikia nė sakyti, kaip tokie veikėjai rašydami savo monografijas keliauja mintimis laiku, kaip vaizduotei įsibegėjus gerą savaitę klejoja gatvėmis su bėgančiomis elnių bandomis galvoje. Jie tarsi kuria meninį filmą apie akmens amžių, apgalvodami kiekvieną detalę, kiekvieną siužetą. Jei tai būtų paveikslas, jie jį nutapytų taip skrupulingai, kaip to nesugebėtų padaryti joks kitas žmogus, kuriam akmens amžiaus disciplina tėra paviršutiniškai įdomi. Beje, kalbant apie tapybą, ar tiesiog vaizduojamąjį meną, reikia paminėti, kad akmenininkas taip pat turi mokėti labai gerai piešti. Daug daug kartų esu aiškinusi ir ginčijausi su savo draugais ir dėdėm, kodėl viso pasaulio archeologai radinius piešia, o ne fotografuoja. Tai labai subtilūs dalykai, menas perduoti informacijos daugiau, negu tai galėtų atspindėti bet kokia nuotrauka. Akmenininkai tais piešiniais bendrauja tarpusavyje! Publikuodami kiekvieną iš savo nepakartojamų radinių (juodai baltų piešinių pavidalu), jie susišneka nepaisant jokių kalbos barjerų. O po to jie savais ir kitų tyrėjų piešiniais saigsto savo pasakų puslapius. [Kaip romantiška, man net širdis apsąla, kai rašau. Akmeniniškumas prasimuša vien apie tai pagalvojus 🙂 ]

Akmenininkai dažnai turi būti ir geri menotyrininkai. Kaip žinia, akmens amžiuje atsirado visos pagrindinės meno formos – tapyba, paišyba, lipdyba, skulptūra, raižyba, muzika.. Ir visa tai analizuoti turi žmogus, kuris faktiškai yra laikomas nykiu žemėkrapščiu. O juk menotyrai reikia, kad menas, kaip reiškinys, tyrėjui būtų artimas. Tai tik dar vienas įrodymas, kad akmensamžistai yra kiek paplaukę, jei dedasi suprantą, ką prieš 20 000 metų kažkur urve ant sienos pritepliojo pusnuogis homo sapiens. O kiek versijų kiekvienai iš tų teplionių galime prigalvoti! Vien dokumentinių filmų apie tai kiek prikurta. Paskutiniausias, ko gero, bus “Cave of Forgotten Dreams”, kuriame nusifilmavo du ar trys prancūzų archeologai, o kiti šimtas archeologų Prancūzijoje ant jų širsta, nes jie pasekė pasaką ne taip, “kaip buvo iš tikro!”.

Apskritai, archeologija yra pasakų lobynas. Dabar neretai mes, XXI amžiaus mokslininkai, juokiamės iš paikų interpretacijų, kurios buvo sukurtos prieš šimtą ar du šimtus metų. O kas ten žino, kas juoksis iš mūsų dabar sukurtų pasakų ateityje? O kam gi tai rūpi! Juk mums svarbiausia – kūrybos procesas! …Nes mes akmenininkai 🙂

O atsakant tūlam lietuvaičiui: Kalendoriumi mes beveik negyvename… Nes “kas ten žino, kiek reikės gilyn kastis” ir “bus matyt, kaip orai leis”…

Jei nutrauksim sliekui koją..

“Jei nutrauksim sliekui koją”… Pasak K. Sajos apsakymo, kurį skaičiau būdama visai maža, tokiu atveju, regis, įvyktų regeneracija, ar kažkoks kitas sunkiu tarptautiniu žodžiu nusakomas atsistatymo procesas. Na, aš tikrai žinau, kas nutiktų nutraukus sliekui koją. Apimtų pusę sekundės trunkantis nemalonus jausmas. Man. O sliekui – basta. Taip nutinka archeologui maždaug kas penkias minutes kasinėjimų metu, vadinasi, jei kasame kokias aštuonias valandas… tai apie šimtą kartų per vieną darbo dieną. Biofizikai paaiškintų man, kas ten vyksta, labai tiksliai ir moksliškai, bet aš nelabai noriu tai žinoti.

Neretai kasinėjimų metu tenka susidurti su pačiais įvairiausiais gyvūnais. Nuo mažų vabzdžių, iki didžiųjų gražiųjų miškų kanopinių. Tie nutikimai anaiptol nebūna visad smagūs.

Kiek teko keliauti į kasinėjimus užsienyje, visada vienas iš reikalavimų būdavo skiepas nuo erkių. Dažniausiai, visgi, tie saugumo reikalavimai būna gerokai perdėti, bet pasitaikė ir atvejų, kad apie “gana pavojingokus” skorpionus sužinau tik tada, kai basa įžengiu į perkasą vidury Prancūzijos laukų. Ir visgi, nuo erkių niekad nesiskiepijau, ir (tfu tfu tfu), kol kas neteko jokios erkės krapštyti sau iš paodžio.

Savo kvadratiniam metre dažnas randame per naktį įkritusią varlę ar kokį pelėną, neskaičiuojant įvairiausių spalvų ir kojų ilgio vabaliukų. Sykį visi perkasos komandos nariai buvom nemenkai išgąsdinti grėsmingo zvimbimo. Vos spėjom pasilenkti ir sustingti vietoje, kai virš mūsų galvų metro aukštyje praskriejo milžiniškas bičių spiečius. Tokio debesies nebuvau mačius, ir išties, trumpam sustojo širdis. Laimei, šios žinojo, kur skrenda, ir stabtelėti vizitui į perkasą nesugalvojo.

Žinoma, smagiausia, kai į perkasą atšuoliuoja trys stirniukai, kurie, matyt, nematydami mūsų palinkusių į smėlį nugarų, nė nenutuokia, kad vidury miško esam iškasę nemažą duobukę. Bet jie vikrūs: stabteli iškart ant perkasos krašto, pasuka galvas, kad viena akim geriau nužvelgtų, kas čia vyksta, tada susižvalgo tarpusavy, neva duodami žvilgsniu vienas kitam komandą, ir strykt! Į krūmus. Šuoliuote per mišką pabėga. O mus palieka besišypsančius visai dienai.

Kai rudenį gerai įsidienojus svirduliavau ant truputį klapatuojančių kopečių ir bandžiau fotografuoti savo nusivalytą perkasą “iš viršaus”, kolegė ėmė kažką šnibždėti. Aš garsiai, kiek nepatenkintu balsu (bet labiau dėl kopečių, o ne dėl to, kad jos negirdžiu) sušukau: “Ką?”. Ji tik sumojavo rankomis ir pašnibžda sako: “Pažiūrėk, pažiūrėk, nufotkink!”. Už pusšimčio metrų nuo mūsų į pievą įbėgo gražuolis briedis. Gal briedė, nežinau, nelabai skiriu. Laibos kojos, toks juokingas! Risnoja lengvai, ir negali suprasti, kaip jam tos kojos nelūžta. Norėjau nufotografuoti, bet ką čia, žvėrys visad jaučia objektyvą. Suklusęs laibakanopis apsisuko ir aplenkė mano fotoaparato “zūmą” bematant: pasišalino greičiau, nei aš spėjau sužiūrėti.

Toje pat perkasoje kasiau sykį ir su dviem jaunėliais studentais, kurie dar tik mokėsi visų kasinėjimų vingrybių. Kasėmės jau veik patį dugną, vadinamojo įžemio (paskutinysis kasamas sluoksnis) keliasdešimtą centimetrą, kai jaunieji kolegos su apmaudu pranešė, kad rado pelės kapą.

– Čia yra negyva pelė.. – pirštais rodė į smėlį gerokai sunerimę studentai.

– Kur? – kaip visada su džiugiu susidomėjimu paklausiau aš. Na, man visokie radiniai žemėje yra įdomūs, ir aš realiai tai džiaugiuosi radusi bet ką naujo.

– Va čia, šitoj duobutėj. Aš kasiau kasiau, žiūriu – duobutė. Tai dar perbraukiau, ir va, pasirodo čia pelė negyva. – Raportavo veiksmų eigą ir esamą situaciją studentė.

Priėjusi prie duobutės išties pamačiau pelę. Su kailiu. Dantukais. Ausys gražios, kiek atlinkę į nugarą. Ūsiukai nesusiglamžę. Uodega irgi. Kojos mažos, sveikos.

– Bet ji nesuirusi, ir nesmirdi! – Konstatavau faktą, kuris išsirišo man iš bendrojo išprusimo apie negyvėlius ir paprastai jiems būdingus požymius.

– Tikrai! – Pritarė man studentai ir bematant suraukė antakius, nes iškart dar nesuprato, kaip taip gali būti.

– Žiūrėkit, nereaguoja! – Ėmiau baksnoti pelei į nugarą, paėmiau už uodegos, pamurkdžiau. Nuo murkdymo ji tik prasižiojo. Prisitraukiau sau prie veido, kad įsižiūrėčiau. – Ji miega! – Atsitiesiau ir konstatavau su šypsena aš. Pelė iš tiesų buvo tiesiog “lūžusi”.

Studentai nudžiugo, bet vis dar negalėjo patikėti savo akimis.

– Čia, ko gero, bus miegapelė! – Skėliau išvadą jauniesiems kolegoms, nors pati nė velnio nežinojau, kaip miegapelė šiaip jau atrodo. – Nes nu.. jeigu ji atrodo kaip pelė.. Ir miega nepažadinamai.. Tai čia turi būti ne kas kita, kaip miegapelė!

Perkasoje nuaidėjo džiugus juokas. Visų pirma, džiaugėmės dėl to, kad visi gyvi ir sveiki. Visų antra dėl to, kad didvyriškai išgelbėjome miegapelę nuo… nuo.. miego? Nu tarkim. Ir kad didvyriškai ja galėsim pasirūpinti.

Neilgai diskutavę nusprendėme, kad jei jau ji buvo pusmetrio gylyje išsikasusi sau miegamąjį, tai matomai ją reikia tokiam pačiam gylyje ir pakasti. Lai miega. Tą ir padarėm. Neklauskit, ar kartais nepalaidojom jos, vargšės, gyvos. Nežinau. Manau, kad ji jau prabudo. Gi už lango pavasaris! 🙂