Optimistiškos laidotuvės

Kaip archeologams yra gan įprasta – skeletus iškasti iš po žemių ir vėl atgal užkasti (perlaidoti) – taip ir mano projektas šiandien jau, regis, vėl kvėpavo, tačiau antrąsyk, šįkart galutinai, dedu gėlytes greta jo antkapio. Nepaisant to, kad tenka nuvilti visus, laukusius Musės upės krantų žvalgomųjų tyrimų ekspedicijos, noriu labai padėkoti visiems, kurie palaikė idėją ir nuolat man kartojo, kad viskas yra įmanoma.
Iš tiesų įmanoma!
Jei dar vakar atrodė, kad viskas gali sugriūti vien dėl to, kad neturėsime kur apsigyventi, tai šiandien per vos tris valandas šią problemą išsprendžiau. Pati savimi netikėjau, kad didelis pasiryžimas vis dėlto daro stebuklus.
Ir visgi, vos prieš valandėlę gavau gilų VU IF dekanato atsiprašymą už neapsižiūrėjimą, kad Universitetui, pasirodo, netinka projekto data: studentai teoriškai gali nelankyti paskaitų ir vietoje to važiuoti kasinėti, bet faktiškai taip daryti negalima. Kitaip tariant, negaliu, gavusi VU finansavimą, jūsų verbuoti kasinėti su manimi tuo metu, kai jūs turite sėdėti VU paskaitose. Net jei kalba eina apie kelias dienas.. net jei tai tik keli studentai. Nieko pakeisti nebegaliu, čia jau yra tiesiog įstatymas, kurio apeiti negalima.
Džiaugiuosi, kad nepasidaviau intrigoms ir visokiems kitokiems šposams, kas pakliuvo organizavimo kelyje, tačiau su Dekanatu paspaudus rankas skirstomės, draugiškai sutarę, kad projektas, ar tiksliau – pati idėja – visiems yra tinkama ir puiki. Ir ji BUS įgyvendinta. Tik ne šį spalį 🙂 Lai šis visas maratonas, kurį tik ką išgyvenau, bus man repeticija prieš įvyksiantį projektą. Dabar žinau, į kokias institucijas kreiptis, apie kurias – tiesiog pamiršti. Žinosiu, kokie žmonės yra verti pagarbos ir pasitikėjimo, o kurie – man tiesiog nepakeliui.

Tie, kas domėjotės šiuo mano sumanymu, sužinosit visą intriguojančią pabaigą detaliai.
O čia – žadėta atmintinė, kuri pravers ir man, ir kitiems kolegoms, kurie bandys ruošti projektus mūsų archeologinėje akademinėje erdvėje:

1. Nusprendus organizuoti projektą, kad ir kokio dydžio jis bebūtų, pirmiausia reikia susirokuoti visas institucijas, su kuriomis reikės turėti reikalų. Tada reikia aiškintis, kas jose dirba, ir su kokiais konkrečiais žmonėmis teks kalbėtis ir apie ką.
2. Pirmas punktas atrodo logiškas ir aiškus? Ok, judam toliau. Tie Kažkas, su kuo reikės kalbėtis, turi būti tau palankūs. Maža to, jie turi būti draugai vieni su kitais. Jei yra bent vienas asmuo, kuris kažko dėl kažkokių priežasčių nelaikina – mesk jį ir visą tą instituciją iš galvos, nes “apeiti” net ir vieną žmogų yra kur kas sunkiau, negu susirasti kitą instituciją (patikėk!).
3. Kai reikia pinigų, svarstyk VISUS variantus. Neklausyk, ką kiti kalba, kad “ten ar kitur pinigų neduoda”. Duoda visi. Tik [grįžtam į antrą punktą] duoda tiems, į kuriuos palankiai žiūri. Iš mano patirties, susidarė įspūdis toks: ten, kur netikėjau, kad galima gauti finansavimą, jį gavau. O ten, kur atrodė viskas ranka pasiekiama, gavau špygą, ir tą.. gėdingai suraitytą ne iki galo.
4. Kai nuspręsi skambinti, ar rašyti laišką tam Kažkam, kuris turėtų tau padėti – nenustebk, kad negausi nė pusės žodžio pasakyti, kai tau bus atrėžta “NE!”. Gaila, kai išdėsčius savo idėja tau neduoda pinigų. Tačiau dar labiau gaila, kai tau net neleidžia tos idėjos išdėstyti. Tokiu atveju – tiesiog spjauk ir eik toliau.
5. Galimybės gali glūdėti visai neįtikėtinose pažintyse ir ryšiuose. Perkratyk galvą, telefoną, feisbuką ir internetą dešimtis kartų – visad atsiras Kažkas Nr. 2, 3 …17.
6. Dalinkis idėja ir jei sutiksi palaikantį ją žmogų – pasistenk laikyti jį greta visą laiką. Nes padrąsinantys žodžiai yra geriausias variklis.
7. Neteisybės yra daug kur. Beveik visur. Jei kažkas pavyko kažkam, nebūtinai tai yra prieinama tau. Vieni kažką nemokamai gaus vos sugėrę po čierkelę su reikiamu asmeniu, o tu tuo tarpu nė už pinigus nieko negausi. Nes čierkos negėrei. Apskritai, offtopikas, bet jei nesi linkęs gerai pagert, tai tau jau daug durų užsidaro.
8. Tai, kad kažkada kažkam buvai geras, nereiškia, kad tau prireikus jis neparodys savo dantų 🙂
9. Pasitikėk tik pačiu savimi, nes dažnai paveda net tie, kurie patys tau idėją pakišo.
10. Jei gali, nesiskolink.
11. Su žmonėm, kurie gali tau bent teoriškai pakenkti, geriau neturėti reikalų. Nes faktiškai, jei teoriškai gali, tai taip ir padarys.
12. Susitaikyk su institucijų kolektyviškumu: nenustebk, jei tavo pokalbio bus klausomasi už durų 🙂 Kai kuriems, net aukšto rango darbuotojams, tai atrodo normalu. Nesistebėk, jei visi žino viską, kur tu buvai, su kuo kalbėjai, ką kalbėjai. Čia net nereikia “Žmonių” žurnalo. Visi visiems paskutinius triusikus numauna ir žino kiekvieną detalę. Beje, kai kurie aukštesnio rango žmonės naiviai galvoja, kad jiems daug ką pavyksta nuslėpti. Tačiau mūsų akademinėje terpėje sugedęs telefonas yra labai nesugedęs.
13. Tavo gera iniciatyva gali būti per gera. Taip, tai įmanoma: tokiu atveju, kai greta tavo inciatyvos kito žmogaus nieko neveikimas pernelyg išryškėja. Tada tas kitas žmogus gali rimtai supykti. Beware!
14. Kai esi tik studentas, daug kam gali pasirodyti, kad tave galima maustyti įvairiais pažadais ir nebūtais dalykais. Tiesiog stenkis kuo anksčiau parodyti, kad sugebi atskirti pelus nuo grūdų.
15. Archeologams visad aktualūs klausimai: ar mano tema nesikerta su kieno nors tema? Ar mano norima tirti teritorija “nepriklauso” kam nors kitam? Net jeigu ne, vistiek visada atsiras kas nors, kam kokia nors iš tavo idėjų nepatiks.
16. Nenustebk, kai iš šešių “patarėjų” išgirsi šešis skirtingus variantus, nuo kurio galo derėjo pradėti viską organizuoti.
17. Tai, kad tu kažką bandai daryti pirmą kartą, niekam nerūpi. Tik tau. Iš tavęs iš karto bus tikimasi geros organizacijos. O už klaidas būsi jei ne smerkiamas, tai bent jau pašiepiamas.
18. Kiekviena idėja, net neįgyvendinta, išlieka idėja. Ji generuoja kitas, tobulesnes idėjas. Mąstyk, ką galėtum padaryti dar geriau, kasdien.
19. Nebijok atsakomybės. Savarankiški žingsniai vėliau atrodo buvę tiesiog neišvengiami.

Sėkmės visiems, kurie bando ir stengiasi 😉

Kai esi net (tik) doktorantas..

Yra du tipai žmonių: tokie, kurių nagai atsukti į save, ir tokie, kurie mieliau dalinasi visu geru su kitais. Kiek teko per pirmuosius savo doktorantūros metus stebėti jaunuosius kolegas, pamačiau, kad vis dėlto daugiau yra tų geriečių: norinčių kurti, generuojančių naujas idėjas, iniciatyvių jaunų mokslininkų. Maža to, savo (dar galbūt menkoku) patyrimu ir žiniomis jie noriai dalinasi su jaunėliais, galvoja apie mokslo populiarinimą ir giliai savyje trokšta pakeisti juos supantį pasaulį į supratingąją pusę.

Aš irgi tokių užmojų turėjau nuo pat magistro studijų laikų. Dievaži, kaip norisi kuo daugiau dirbti su visuomene, vaikais, studentais, kaip norisi, kad archeologijos džiaugsmas pasiektų kiekvieną, ne tik sausuosius akademikus. Doktorantūroje kurpėme ne vieną idėją. Mačiau ir matau kitus studentus, kurie karts nuo karto paskambina su savomis, dar įdomesnėmis idėjomis.

Tačiau po pastarojo projekto, kurį iš visos širdies norėjau suorganizuoti, patirtų nesėkmių, supratau, kad kartkartėmis tenka pristabdyti arklius. Ir dabar, faktiškai per savo idėjos laidotuves, kai beliko padėti gėlių ir atsisveikinti su projekto artimaisiais, galiu tik su humoru prisiminti ir kitiems studentams patarti, ką galima, ko (pasirodo!) negalima daryti, jei norisi savo nosį iškišti bent kiek aukštėliau ir suorganizuoti, iš pirmo žvilgsnio, visiems naudingą projektą.

Idėja paprasta: nebeapsiriboti buku kasimu vien dėl kasimo. Pagaliau suorganizuoti kažką, kas sudomintų ir motyvuotų visus kasinėjimų dalyvius: pasikviesti specialistų iš įvairiausių institucijų, pasidaryti paskaitas, diskusijas, mokytis vieniems iš kitų, ir tokiu būdu išgauti tą tikrąjį ekspediciškumą, kokį teko regėti Prancūzijoje, Švedijoje.. kur žmonės ne vien mechaniškai kapsto kvadratinį metrą, o vakare tą metrą aplaisto šešiais alaus buteliais.

Yra dalykų, kurie, tapus doktorantu, apstulbina. Visų pirma – gerosios galimybės, pagaliau šiokia tokia prieiga prie finansavimo, paramos. Kas iki tol atrodo toli ir nepasiekiama, dabar tampa realiu įgyvendinamu tikslu. Ir atvirkščiai – kas atrodo taip buitiška, paprasta ir nesunkiai sutariama, staiga tampa baisiausia siena, į kurią net su alpinisto įranga neįkopsi.

Mano projekto iniciatyva dar vis žaižaruoja, nors ir užpilta geru ice bucket kibiru. Dar kelios dienos, ir galimai ją teks palaidoti. Tačiau čia, savo blog’e, pabandysiu kuo aiškiau surašyti savo kolegoms, ir sau pačiai trumpą atmintinę: kaip reikia, ir kaip nereikia elgtis, kai nori suorganizuoti pirmąjį savo gyvenime projektą. Gal su kai kuriais dalykais, mieli kolegos, susitaikysim… o gal kažką galėsime bendrai pakeisti, jei imsimės viešai apie kai kurias neteisybes šnekėti? 

To be continued..

Liniuotės draugai išblaško vienatvę

Bobų vasariškais spinduliais mano žandus šildė saulė, kai trečią dieną iš eilės viena gėriau mėtų arbatą ant savo perkasos krašto. Taip spakaina, taip gera būti gamtoj, kai Vilnius tuo tarpu pypsina ir keikiasi savo rugsėjiškam problemų širšalyne. Trečia diena, aš viena, o perkasoje, švelniai tariant, veikti yra ką. Vakar ir užvakar užsiėmiau fotografavimais, sienelių braižymais ir velėnos nuiminėjimais, o šiandien, kažkaip jau pasidarė tuštoka. Nekalbu apie psichologinę vienatvę ar apmaudą, ne. Tiesiog ėmus kasinėti sluoksnius, kuriuose iš po žemių stryksi radiniai, visų pirma norėjosi su kuo nors tomis akimirkomis pasidalinti atradimo džiaugsmu, o visų antra – tiesiog nebuvo kam palaikyti man liniuotę. Taip, kasinėti reikia kaip minimum dviese. Nes prisisaigstyti perkasą vėliavėlių (ką aš ir padariau valandos bėgyje) lengva, tačiau kai reikia išmatuoti po kiekviena iš jų tupinčio radinio koordinates, viena lauke pasijuntu nebe karys.
Kai iš savo permatomos įrankių dėžutės išsiėmiau priešpaskutinę, jau kiek paluošintą vėliavėlę ir susmeigiau į gelsvai pilką smėlį greta žibančios titnago nuoskalos, susiraukė antakiai. Kasti nebeturiu kur, visur nenumatuoti radiniai… Reikia tranzuoti. Na, šiuokart mano perkasa tikrai tam tinkamoje vietoje: palei ją per 7 metrus pravingiuoja žvyrkelis. O juo kartas nuo karto pravingiuoja sodininkų automobiliai, kurie dažniausiai, lyg besistengdami man negadinti gryno oro, išjungia pavarą ir prarieda tuos pusšimtį metrų “ant laisvo”.
Nusprendžiau pasiilsėti, išgerti mėtų arbatos ir akimis bei ausimis zonduoti, kada pro šalį pravažiuos mašina. Ilgai laukti nereikėjo, nuo gyvenvietės, esančios už puskilometrio, “antūkstančio” pravarė oranžinis džipas. Nurūko, pakėlė man dulkes, net markės nespėjau įžiūrėti. Pfff.. Nu ir gerai. Palauksiu ko nors kito.
Keista, laukiau ko nors kito, bet sulaukiau to paties džipo. Už kokių keliolikos minučių, kai jau buvau besijungianti savo feisbuką telefone (taip taip, iš nuobodulio), horizonte staiga sušmėžavo oranžavas, kuris bematant pririedėjo prie perkasos. Bac-bac, atsidaro trejos durys, ant staigiaus iššoka trys pacanai. Variklio negesina. Bagažnikas atlapotas, mat šie pasikrovė kokių tais “palkų”, ir jos vargiai įsipaišė nors ir į kaip didelį džipą.
Viens du trys, keli žingsniai, vos spėju atsistot nuo žemės, ir trijulė jau ant mano perkasos krašto.
– Tai ko ieškot? Heh. – Paklausia drąsiausias pacanas. Maikė “ant šleikučių”, šortai, kedai.
– Akmens amžiaus. – Nusišypsau. O galvoje jau sukasi: “liniuotė, liniuotėėė..”
– Tai kažkaip ten ir anais metais radot kažką, ne? – Tas pats drąsuolis veda pokalbį. Kiti du krizena.
– Jo. Tada radom titnagų, ir dabar tą patį renkam.
– O tai čia kažkokį namą radot ar ką?
– Buvo kažkokių struktūrų liekanų… Gal židinio būta. Čia kadaise akmens amžiaus gyvenvietė buvo, ant ežero kranto.
– Kokio ežero, ka nėr čia jokio ežero, – apžvelgęs teritoriją pataiso mane savo logiška išvada pacanas Nr. 2.
– Dabar nėra, o akmens amžiuje buvo, – ginuosi aš.
– Tai čia seniai, ką?
– Prieš kokius 12 000 metų jau tikrai buvo – išpyškinu datą, kurią gavom ištyrę buvusio ežero dugną. – O dabar čia žalia pieva, kaip matot. Na, bet kažkada buvo ežeras.
Jaunuoliams sunku patikėt. Susižvalgo.
– O šitą… tai dinozaurus kasat, ane?
– Ne, – nutaisau supratingą darželio aklėtojėlės šypseną – dinozaurai gyveno gerokai anksčiau..
– Tai iškask davai man dinozaurą! Heh..
Visi kvatoja. Mano šypsena nuslobsta.
– O tai žie, kai rasi kokio aukso, tu sakyk – dalinsimės! – Gerą dylą pasiūlo pacan nomer adyn.
– Tai kad jau susitarus su sklypo savininku.. Jei su visais perpus dalinsiuos, tai man čia, žiūrėk, nieko nebeliks.. – Pabajeruoju ir aš.
Kompanija krizena, užskaitė juoką.
– Klausykit, gal galit man padėt, kad jau atvažiavot?
– O ką, ekskavatorių privežt? – Toliau juokauja pacanai.
– Nea, man tik liniuotę palaikyt reikia.
Stveriu liniuotę, šuolis link nivelyro, kad pacanėliai nespėtų atsisakyt.
– Čia va yra nivelyyyras – pedagogiška gaidele verbuoju draugus, – juo aš matuoju aukštį, o tada…
– Žinau, žinau, duok čia! – Pertraukia mane pacanas numeris trys: maikė an šleikučių, šortai, kedai. Jie visi su šortais, maike ant šleikučių ir kedais!
– Iš kur taip žinai? – Nustembu aš.
– Tai strojkėj dirbau..
– Profesionalus strojkininks! Heheh.. – Juokiasi draugai pacanai. O minėtas profas nusišypso ir pasimato jo keletos dantų trūkumas.
Iš tiesų, nė nereikia aiškinti nesuvisadančiui, kaip laikyti liniuotę, jis ir pats puikiai viską moka. Tik ties viena vėliavėle pakoreguoju:
– Byški kairiau..
– A gird! Ką, nemoki tiesiai pastatyt?! Heheh.. – Papokštauja pacanas numeris vienas. Aš, žinoma, nesureaguoju. Tik pro nivelyro akutę pamatau kiek pasimetusį nesuvisadančio veidą.
– Dar reperį numatuosime, gerai? – Profesionalų paklausiu profesionalaus klausimo.
– Ką tokį? Reperį? – Kvatoja. Tik tada išgirstu mūsų visos šios scenos foną, kurio dar neaprašiau: iš džipo dusliai dunksi rusiško hip hopo ritmiukas.
– Tai kaip čia, profesionalai, o nežinot, kas yra reperis?
– ??
– Žodžiu, atskaitos taškas. Va ten, kuolas toks.
– A, nu, jo, matau! – Sutrinka, bet operatyviai sureaguoja draugužis.
Pamatavom. Pacanai bematant susižvalgo “davai pakuojamės” žvilgsniu.
– Nu gerai. Tai gero kasimo tada..
– Sėkmės ir jums. O jūs čia sodybą turit kažkur netoliese?
– Mes čia gyvEnam.
– Ah.. Supratau. Tai iki tada – Šįkart šiek tiek sutrinku ir aš.
Oranžavas džipas sutrenksi triskart, tiek durelių užsidaro. Pirmas bėgis, gazas, dulkės, nebėr.
Kažkaip nesuvisadantis man neatrodo kaip tokio automobilio vertas vairuotojas. Iškart prisimenu, kad ten, kur jie gyvEna, yra samadielnas autoservisas. Tad čia kažkaip man panašiau į paimtą “pasikatalinimui” vieno iš klientų džipą. Bet koks skirtumas. Svarbiausia, kad mano perkasos vėliavėlių ežiukas nuimtas, vėl galiu kasti. O ir apie vienatvę galvoti dabar jau visai jauku.