Kaip archeologams yra gan įprasta – skeletus iškasti iš po žemių ir vėl atgal užkasti (perlaidoti) – taip ir mano projektas šiandien jau, regis, vėl kvėpavo, tačiau antrąsyk, šįkart galutinai, dedu gėlytes greta jo antkapio. Nepaisant to, kad tenka nuvilti visus, laukusius Musės upės krantų žvalgomųjų tyrimų ekspedicijos, noriu labai padėkoti visiems, kurie palaikė idėją ir nuolat man kartojo, kad viskas yra įmanoma.
Iš tiesų įmanoma!
Jei dar vakar atrodė, kad viskas gali sugriūti vien dėl to, kad neturėsime kur apsigyventi, tai šiandien per vos tris valandas šią problemą išsprendžiau. Pati savimi netikėjau, kad didelis pasiryžimas vis dėlto daro stebuklus.
Ir visgi, vos prieš valandėlę gavau gilų VU IF dekanato atsiprašymą už neapsižiūrėjimą, kad Universitetui, pasirodo, netinka projekto data: studentai teoriškai gali nelankyti paskaitų ir vietoje to važiuoti kasinėti, bet faktiškai taip daryti negalima. Kitaip tariant, negaliu, gavusi VU finansavimą, jūsų verbuoti kasinėti su manimi tuo metu, kai jūs turite sėdėti VU paskaitose. Net jei kalba eina apie kelias dienas.. net jei tai tik keli studentai. Nieko pakeisti nebegaliu, čia jau yra tiesiog įstatymas, kurio apeiti negalima.
Džiaugiuosi, kad nepasidaviau intrigoms ir visokiems kitokiems šposams, kas pakliuvo organizavimo kelyje, tačiau su Dekanatu paspaudus rankas skirstomės, draugiškai sutarę, kad projektas, ar tiksliau – pati idėja – visiems yra tinkama ir puiki. Ir ji BUS įgyvendinta. Tik ne šį spalį 🙂 Lai šis visas maratonas, kurį tik ką išgyvenau, bus man repeticija prieš įvyksiantį projektą. Dabar žinau, į kokias institucijas kreiptis, apie kurias – tiesiog pamiršti. Žinosiu, kokie žmonės yra verti pagarbos ir pasitikėjimo, o kurie – man tiesiog nepakeliui.
Tie, kas domėjotės šiuo mano sumanymu, sužinosit visą intriguojančią pabaigą detaliai.
O čia – žadėta atmintinė, kuri pravers ir man, ir kitiems kolegoms, kurie bandys ruošti projektus mūsų archeologinėje akademinėje erdvėje:
1. Nusprendus organizuoti projektą, kad ir kokio dydžio jis bebūtų, pirmiausia reikia susirokuoti visas institucijas, su kuriomis reikės turėti reikalų. Tada reikia aiškintis, kas jose dirba, ir su kokiais konkrečiais žmonėmis teks kalbėtis ir apie ką.
2. Pirmas punktas atrodo logiškas ir aiškus? Ok, judam toliau. Tie Kažkas, su kuo reikės kalbėtis, turi būti tau palankūs. Maža to, jie turi būti draugai vieni su kitais. Jei yra bent vienas asmuo, kuris kažko dėl kažkokių priežasčių nelaikina – mesk jį ir visą tą instituciją iš galvos, nes “apeiti” net ir vieną žmogų yra kur kas sunkiau, negu susirasti kitą instituciją (patikėk!).
3. Kai reikia pinigų, svarstyk VISUS variantus. Neklausyk, ką kiti kalba, kad “ten ar kitur pinigų neduoda”. Duoda visi. Tik [grįžtam į antrą punktą] duoda tiems, į kuriuos palankiai žiūri. Iš mano patirties, susidarė įspūdis toks: ten, kur netikėjau, kad galima gauti finansavimą, jį gavau. O ten, kur atrodė viskas ranka pasiekiama, gavau špygą, ir tą.. gėdingai suraitytą ne iki galo.
4. Kai nuspręsi skambinti, ar rašyti laišką tam Kažkam, kuris turėtų tau padėti – nenustebk, kad negausi nė pusės žodžio pasakyti, kai tau bus atrėžta “NE!”. Gaila, kai išdėsčius savo idėja tau neduoda pinigų. Tačiau dar labiau gaila, kai tau net neleidžia tos idėjos išdėstyti. Tokiu atveju – tiesiog spjauk ir eik toliau.
5. Galimybės gali glūdėti visai neįtikėtinose pažintyse ir ryšiuose. Perkratyk galvą, telefoną, feisbuką ir internetą dešimtis kartų – visad atsiras Kažkas Nr. 2, 3 …17.
6. Dalinkis idėja ir jei sutiksi palaikantį ją žmogų – pasistenk laikyti jį greta visą laiką. Nes padrąsinantys žodžiai yra geriausias variklis.
7. Neteisybės yra daug kur. Beveik visur. Jei kažkas pavyko kažkam, nebūtinai tai yra prieinama tau. Vieni kažką nemokamai gaus vos sugėrę po čierkelę su reikiamu asmeniu, o tu tuo tarpu nė už pinigus nieko negausi. Nes čierkos negėrei. Apskritai, offtopikas, bet jei nesi linkęs gerai pagert, tai tau jau daug durų užsidaro.
8. Tai, kad kažkada kažkam buvai geras, nereiškia, kad tau prireikus jis neparodys savo dantų 🙂
9. Pasitikėk tik pačiu savimi, nes dažnai paveda net tie, kurie patys tau idėją pakišo.
10. Jei gali, nesiskolink.
11. Su žmonėm, kurie gali tau bent teoriškai pakenkti, geriau neturėti reikalų. Nes faktiškai, jei teoriškai gali, tai taip ir padarys.
12. Susitaikyk su institucijų kolektyviškumu: nenustebk, jei tavo pokalbio bus klausomasi už durų 🙂 Kai kuriems, net aukšto rango darbuotojams, tai atrodo normalu. Nesistebėk, jei visi žino viską, kur tu buvai, su kuo kalbėjai, ką kalbėjai. Čia net nereikia “Žmonių” žurnalo. Visi visiems paskutinius triusikus numauna ir žino kiekvieną detalę. Beje, kai kurie aukštesnio rango žmonės naiviai galvoja, kad jiems daug ką pavyksta nuslėpti. Tačiau mūsų akademinėje terpėje sugedęs telefonas yra labai nesugedęs.
13. Tavo gera iniciatyva gali būti per gera. Taip, tai įmanoma: tokiu atveju, kai greta tavo inciatyvos kito žmogaus nieko neveikimas pernelyg išryškėja. Tada tas kitas žmogus gali rimtai supykti. Beware!
14. Kai esi tik studentas, daug kam gali pasirodyti, kad tave galima maustyti įvairiais pažadais ir nebūtais dalykais. Tiesiog stenkis kuo anksčiau parodyti, kad sugebi atskirti pelus nuo grūdų.
15. Archeologams visad aktualūs klausimai: ar mano tema nesikerta su kieno nors tema? Ar mano norima tirti teritorija “nepriklauso” kam nors kitam? Net jeigu ne, vistiek visada atsiras kas nors, kam kokia nors iš tavo idėjų nepatiks.
16. Nenustebk, kai iš šešių “patarėjų” išgirsi šešis skirtingus variantus, nuo kurio galo derėjo pradėti viską organizuoti.
17. Tai, kad tu kažką bandai daryti pirmą kartą, niekam nerūpi. Tik tau. Iš tavęs iš karto bus tikimasi geros organizacijos. O už klaidas būsi jei ne smerkiamas, tai bent jau pašiepiamas.
18. Kiekviena idėja, net neįgyvendinta, išlieka idėja. Ji generuoja kitas, tobulesnes idėjas. Mąstyk, ką galėtum padaryti dar geriau, kasdien.
19. Nebijok atsakomybės. Savarankiški žingsniai vėliau atrodo buvę tiesiog neišvengiami.
Sėkmės visiems, kurie bando ir stengiasi 😉
Pasaulis per akmens amžiaus akinius 