Aftergimtadienis

Devintas mano gimtadienis smėlio duobėje. Devinta vasara, praleista su mentele rankoje, vabzdžių sukąstomis kojomis, ir devinta liepos vėžių paskutinioji, sutikta su pusiau nepažįstamais smėlinais žmonėmis. Ir vis dėlto, dar neįpratau prie to jausmo, kai savo švente turiu dalintis su svetimais, vis dėlto tai tebėra keista. Tiesa, kai kurie svečiai iš perkasos visus tuos devynerius metus švenčia mano gimtadienį drauge, ir tai labai šypso mano širdį.

Šįkart ant laužo kepėme vištainukus šašlykus, sulapnojom porą tortų, o šakotį pasilikau kitam rytui. Jeigu pernai dominavo palinkėjimai “būti tokiai pat ryžtingai, kaip visada”, tai šiemet pirmą vietą šitam čiate užima linkėjimai “rasti dinozaurą” ir “gerai užbaigti mokslus”. Nei apie vieną, nei apie kitą nenoriu nė galvot, soriukas. Mano smegeninė dabar vėduojasi miško oru.

Regis, atšventėm linksmai, devyniese, o iš pačių jauniausiųjų svečių sulaukiau ne linkėjimų, o nurodymų, kur dar turėčiau praplėsti savo perkasą… Jau laikiau vakarėlį pavykusiu, bet prieš pat einant miegoti du iš kaimo atklydę katinukai – vietiniai mafukai – nusprendė pasidaryti afterparty. Bespjaudama išskalautos pastos likučius treptelėjau į jų pusę ir nubaidžiau nuo mūsų virtuvės. Ner čia ko, aš jų į gimtadienį nekviečiau.

Vienok, ryte radau damuštas dešreles, t.y. jų pakuotę, apsivėlusią spygliais ir šapeliais.. sujauktą duonos dėžę ir… mano didžiam nusivylimui – daugiau nei pusiau suėstą skanųjį šakotį. Aplink mėtėsi daug išgraužų-trupinių, kurie berankiam padarui, matomai, dribo iš burnos, kai jis godžiai mėgavosi mano gimtadienio vaiše. Susėdusios prie laužo visos kasėjos aptarėm, kad jau tie katinukai tai tikrai išalkę. Bet vėliau paskaičiavome suvalgyto maisto kiekius, o prie jų dar pridėjome suėstus makaronų likučius kompostinėje, kurių būtų užtekę keturiems žmonėms… Na ne, vis dėlto katinukų skrandžiams to yra per daug!

Mintyse jau sukau versiją su dviem iltim, po to perėjau prie ryžo padarėlio… Gal visgi lapė. Jeigu lapė, galvoju sau, tai man negaila. Man labiau gaila kaimo bomžikams katinams, nes jie šiaip įkyrūs ir nes šiaip aš katinų nemėgstu.

Taigi, po savo gimtadienio šventimo dieną ir naktį su keliais tortais ir dar plius minus trimis pyragais, buvau rami – dienraždėnija paminėta, galima kapstytis toliau. Tačiau vakar, praėjus jau ne vienai parai po afterparčio, sulaukėme ir afterafterparčio.

Užtrauktuko sygis, sunerimęs balsas:

– Ten šernas! – skuba tiesiai šviesiai informuoti mane viena iš ekspedicijos savanorių. Įžiūriu tik jos blyškų veidą.

Kiek valandų – nesuprasi, tamsu kaip ši.. užpakaly, bet skubu klausti, kas kur kaip:

– Gal ne šernas? Ką tu matei?

– Nemačiau, išgirdau kriuktelėjimą.

– Kur?!

– Nu ten, ties Jovitos palatke, – mosteli ranka išsigandusi moteris.

– Tai gal ten Jovita knarktelėjo? …Turbūt, kad ji! Kas gi tau čia kriuksės, baik tu.

– Nu gal, bet nežinau…

– Jei ne Jovita, tai Jelena gal. Viskas normaaalei, – užtikrintai guodžiu aš, – čia jei šernai norėtų ko nors, tai nebent kompostinėj lupenų. Per palatkes gi neis.

– Nu nežinau, aš tai bijau, kad neužšoktų…

– Neužšoks tau čia niekas, eik miegot, viskas gerai. Turbūt Jovita knarkia ir tiek. Labanakt!! – Į tamsą nusišypsau aš ir pati ramiai užsisegu palatkę anti-uodų užsklanduku.

Pati sau patenkinta, kad pavyko išspręsti ir nugesinti kilusią paniką, įsitaisau į savo miegmaišį. Dar nespėjo atvėst, kol kalbėjau, kaip gera…

Deja, po minutės kitos, visiškai kitoje stovyklos pusėje, kurioje nėra palapinių, bet yra kompostinė, išgirstu šakų lūžius. Dar ir dar kartą… Galiausiai ima laužyti visas iš eilės, su trenksmu. Traška braška dešimtys šakų! “Džyyyzes, negi tikrai šernas??!” – nusistebiu aš.

Bandau klausytis visko kokią minutę, garsai netyla, ir užtikrintai šakos laužomos toliau. Regis, girdisi ir vienas kitas kriuktelėjimas. Veitaminit, bet gi šernas taip nelaužo nieko, jis gi tiesiog kiauleikis, juda gal ir nevisai rangiai, bet daugiau knisa, nei laužo ką nors. Ir tada mano mintis pasiekė smūgiškai atskriejęs prisiminimas iš pernai:

– Asta! Ten ne šernas! Ten briedis!!

– Kas??

– Briedis, aš tau sakau!

– Bet tai jis prie kompostinės kažkur!

Bandom įsiklausyti – dingo. O kur jau nedings, kai išgirdo mus reaguojant.

– Tu nebijok, briedis tiesiog yra baisiai nerangus, jis su savo ilgom kojom nelabai ten telpa. Ten gi yra tas sausas šabakštynas, tai matyt jis ten dabar braido ir vis kažką užkabina su užpakaliu!

– Nu gal… – nesijaučia paguosta stovyklos savanorė. Veiksmas vyksta už dvidešimties metrų, ir panašu, kad jai nelabai kuo skiriasi tas šernas nuo to briedžio.

Mano afterafterpartininkas dingo iš mūsų klausos lauko, ir mes galėjome miegoti ramiau. Na, bent jau aš tai išties miegojau kur kas ramiau ir net su šypsena – juk čia buvo briedis, mano draugas briedis iš pernai! Šakotis, visgi, turbūt buvo lapės sutvarkytas, bet briedis irgi kaip ir sudalyvavo mano gimtadienyje!

Ryte prie kompostinės smėlio krūvoje nebuvo kanopų pėdsakų, o ir pati kompostinė nebuvo rausta. Tikrai ne šerno būta. Bet šakų palaužyta nemenkai, tad matomai ilgakojis atėjo pašniukštinėti ir parupšnoti savų skanėstų, jam jie macnesni, nei mūsų tortai. Ir nors aš žinau, kad visoje stovykloje tvyro šioks toks nerimukas dėl ateinančios nakties, aš tai giliai širdyje tikiuosi, kad mano neproporcingo kūno laibakojis ateis dar kartą. Tik šįkart akinius laikysiu prie prasegtos palapinės durų.

Mano Vasaros penki

Tos penkios savaitės vasarą, kurias praleidžiu Pabartonių ekspedicijoje kasmet psichologiškai man pavirsta ištisais mėnesiais: laikas čia bėga labai greitai, ir trečios savaitės pabaigoje įvykiai, nutikę pirmąją savaitę, atrodo kaip pernykščiai. Tokia ekspedicija, nors ir atidirbus visą perkasos ir stovyklos organizaciją, kiekvienais metais tampa iššūkių virtine. Kiekvienas naujas dalyvis, kiekviena nauja perkasa ir nauji joje atrasti dalykai verčia po truputį žūti mano nervų ląsteles. Iš mokyklos laikų klaikios biologijos mokytojos, dėl namų darbų neatlikimo norėjusios man rašyti trimestre penkis, pamenu, kad pastarosios nebeatsigauna ir žūsta suvisam. Kadangi buvau verta petako, taip ir nežinau, ar atsimenu teisingai. Bet psichologinis išsekimas, kuris mane už parankės lydi kasdien iš palapinės į perkasą ir atgal, akivaizdus.

Iššūkiai mano “vasaros 5-iuose” prasideda nuo pažinties su savanoriais, kurie kiekvienas atvyksta į kasinėjimus kupini romantiškų lūkesčių. Pamačius jų palaimingus veidus, be abejo, nušvintu ir aš, bet iš karto žinau, kad trečią dieną drugeliai išsiskraidys į visas puses, ir žmogus, kas tai bebūtų – moksleivis, studentas, verslininkas ar vadybininkė – ilgam pamirš apie savo svajonę tapti archeologu. Mūsų ekspedicijoje nėra vaidybos, nėra suimituotų perdėm sureikšmintų dalykų, nėra maskuojamos nesėkmės, nėra slepiamas sunkus darbas. Aš, kaip vadovė, be abejo, turiu pasirinkimą, kaip pateikti archeologinį darbą į mišką atvykusiems smalsuoliams, bet blefo nemėgstu. Tad pirmas iššūkis būna trečią rytą susidurti akis į akį su neišsimiegojusiu, truputį nusivylusiu naujoko veidu, ir to nepaisyti. Na, bent jau guosti jų, kad “kitą dieną gal ką nors rasi”, nereikia. Čia radinių tūkstančiai, tad jau pirmą dieną visi savanoriai gali džiaugtis titnagų šokiu smėlyje. Bet ūpą slopina kartais užklumpantis lietus, priverčiantis mus visus subėgti į pavėsinę ir tūnoti vėjuotam atvėsusiam ore… skaudančios nugaros, keliai, pūslės ant delnų, kurie yra tiesiog neišvengiami, nes žmogus pirmą kartą gyvenime įjungia tuos raumenis ir dirba tokiais įrankiais, apie kuriuos lig šiol nežinojo. Savanorių veidus nuo šypsenos raukšlių apsaugo ir tūpčiojantys besitaikantys vabzdžiai, ir šaltas tvenkinio, kuriame vakarais prausiamės, vanduo. Tiek naujokams, tiek man pačiai, kaip viso to stebėtojai, iššūkiu tampa ir stovyklavimo darbai: kasrytinis šlapio laužo užkūrimas, maisto gamyba, virtuvės švaros palaikymas lauko bevandenskraniu rėžimu.

Trečiasis iššūkis, kuris kartais varo iš proto ir mane, ir savanorius, yra po keliasdešimt kartų per dieną kartojamos frazės “nelipk ant perkasos krašto” ir “nusikask perkasos ribą”. Tokių “einamų” pastabų yra dar bent keliolika, jos skamba kasdien, visiems, vėl, ir vėl, ir vėl… Tačiau, regis, smėlis užgula visiems ausis: ši informacija reikiamo pusrutulio dažnai nepasiekia nei per savaitę, nei per dvi. Matyt, kol žmogus nepamato to įvykio “kas bus, jei užlipsi” (nugarmėsi su visa sienele metrą gylyn į perkasą – aut. past.), tol ta informacija jiems skamba neįtikinamai, bambekliškai, profilaktiškai nuobodžiai. Kažkada, kai per praktikas matydavau nuolat tai kartojantį savo dėstytoją, dar nesuvokiau, kaip tai gali erzinti… O dabar tas jausmas, kad kartais kalbi kaip su siena (šiuo atveju – su perkasos sienele), nuoširdžiai primena kitus “vasaros penkis” Vilniuje.

Dalykų, kurie glumina iki šiol buvusius archeologijos mylėtojus, galybė. Vardinčiau ir vardinčiau. Bet nuostabą kelia tai, kad perėję tam tikrą buvimo miške etapą, dauguma visgi adaptuojasi prie tos aplinkos, pripranta prie keistų užduočių, įsigyvena į archeologijos darbo realybę (radę ne delno dydžio, o vos centimetrą siekiančią keramikos šukę reaguoja džiugiai), o galiausiai net ir imasi toje realybėje kurti patogumus. Toks, sakyčiau, žmogaus evoliucijai būdingas bruožas: iš nusiminimo esatimi įjungti kūrybos instinktą ir pradėti patoginti savo gyvenamąją aplinką. Čia nekalbu apie archeologo kasinėjimo klūpėjimo pozos pavertimą “arab-sėdim-pusiau-gulim-ir-viena-ranka-glostom-žemę”, kurį aš iš karto blokuoju kaip prastą išradimą.

Kasmet, kiekvieną ekspedicijos savaitę savanoriai padaro atradimų ar sukonstruoja ką nors, kas džiugina ir juos, ir mane. Šiemet netikėtai miške nukritus medžiui, kuris užtvėrė mūsų taką tvenkinio link, vaikinai netruko išpjauti jo šmotą (nauji vartai į taką) ir jį atsiridenus į stovyklą, paversti jį didele žvake. Simboliškas užrašas “PA-2016” įprasmino ne tik šį naują žiburį, bet ir perteikė kasėjams kasdien matomą įgrisusį užrašą ant radinių etikečių: “PA-2016” (suprask – Pabartoniai dušešioliktais).

Nors pernai bulvinių blynų kepimas ant laužo atrodė mūsų civilizacijos miške kūrimo topas, šiemet vyrai pranoko ir mane, ir mus visas, likusias perkasoje, ir patys save. Planas “cepakai aštuoniems lauko sąlygomis” buvo didis išbandymas, bet vyrams pavyko: aš cepelinų gavau tiesiai į perkasą. Su baravyko ir spirgučių padažu. Niam!

Mūsų buitį kasdien gerina ir visokie inžineriniai sprendimai: malkinės konstrukcijos, trijų aukštų lentyna-džiovyklė ir įvairūs smulkūs kasdieniai sprendimai, kylantys mano “vasaros penkių” dalyvių galvose. Savotiškai išgyvename akmens amžių: pritaikome įrankius, sugalvojame naujus dalykus, laikiną paleolitinę klajoklių stovyklą verčiame sėslia neolitine bendruomenės gyvenviete su visais patogumais. O kai pagalvoju, jei ne tie, kas savaitę besikeičiantys gudruoliai, savo buvimo rėmuose neištveriantys to beisik kemping ir skubantys viską patoginti, aš taip ir likčiau savo paleolite. Tikrai per daug naujovių nesukurčiau, o net jei ir sugalvočiau, veikiau apseičiau.

Bū!

– Miške nėra ko bijoti… – kasmet kartoju aplink laužavietę ant dūmais prakvipusių išlankstomų kėdžių susėdusiems naujokams. Kartoju, ir pati sau pagalvoju – “neskaitant tų šimto dalykų, kurių mes visi bijome.”

Stovyklavimas gamtoje turi ir visus televizijoje linksniuojamus trūkumus – erkes, uodus, alergijas bei šungrybius, ir begales mieste nepatiriamų pliusų: gryną orą, paukščiukus, uogas, zuikio kopūstus (+ būtų galima išvardinti dar kokius penkiasdešimt). Pirmaisiais metais, kai tik atvykome į šį mišką, dar iki galo nežinojome, ko čia reikia bijoti. Vadinamųjų “Prancūzų kapų”, neva užkastų greta mūsų stovyklavietės? O gal vilkų, kurių čia gal ir nėra? O briedžio, o šerno, lapės, barsuko? Reikia bijoti? O maistą saugoti nuo jų reikia? Bet man, sakiau, žvėreliams mūsų morkų negaila. Lai rupšnoja.

Tuomet dar nežinojau, kad reikia bijoti kažkokių augalų, nuo kurių man netikėtai prasidėjo per visą kaklą ir petį iki žando nusijuosusi alergija. Gėriau vaistus, nepadėjo. Padėjo tik grįžimas į steriliąją civilizaciją.

Prieš du metus studentai krūpčiojo palapinėse nuo įvairių garsų naktį, visiems vaidenosi, kad po stovyklą kažkas vaikšto. Ir iš tiesų vaikščiojo – iš kaimo atklydęs katinukas greitai suprato, kur mūsų pavėsinėje bazuojamos maisto atsargos ir ką galima rasti šiukšlinėje. Jis naktimis mūsų maišus tebečiužena.. baidyk nebaidžius. Vakare sėdim prie laužo, ir tik pamatom du akių žiburiukus… Škac!!! – surinkam. Ir vagis dingsta iš regėjimo lauko. Kokioms… penkiolikai minučių, iki kito bandymo.

Vieną naktį, budėdama ausimis ir akimis, ir analizuodama visus mano jusles pasiekiančius dalykus, pati savęs paklausiau – nu o ką, jei ateis briedis? Nu ir ką jis padarys? Nieko! O šernas? Irgi nieko! Aš juk palapinėj, aš palapinėj, aš užsisegusi palapinę, aš saugi. Briedžiai iš tiesų atėjo. Buvo ankstus rytas, kai išgirdau juos, visus keturis, braidančius po perdžiūvusius sosnovskius, ir laužančius jų storus trimetrinius kotus. Čiupau akinius ir basa puoliau žiūrėti į didžiuosius mūsų miškų ilgakojus. Bet gerėjausi vos kelias minutes, nes netrukus jie užuodė mano žmogiškąją smarvę ir pabėgo į miško tankmę.

Kaip galima tokių gražuolių bijoti? Ne, briedžių aš visai nebijau, tegu tik ateina!

Bijoti mums, nepatyrusiems stovyklautojams, ko gero, reikia mažųjų gamtos gyvių. Erkės – iš tiesų įkyrus reikalas. Jos čia labai mažos, tad ir pastebėti kokią įsisiurbusią sudėtinga. Bet užtat išimti jas jau mokam, ir net keliais skirtingais būdais – su muilu, su pincetu.. kasmet visi visus primokom naujų metodų, išgirstų per radiją ar iš kokios “tetos”. Prie ežero kas vakarą vieni nuodugniai vienas kitą apsižiūrim, jau net mintinai žinom, kur kas kokį apgamą turim, nes tiek kartų kūnai nužiūrinėti.

Pernai internetas ir radijas man mašinoje šaukė, kad turiu bijoti miško gaisrų. Tuokart buvome visiškai perdžiūvusiame miške ir visoje šalyje buvo paskelbta, kad šiukštu, negalima, draudžiama, neleidžiama kurti laužų gamtoje. Na, reikia atsiprašyti aplinkosaugininkų ir prisipažinti – mes juos kūrėm, bet kadangi mūsų buvo šešiolika žmonių plius gesintuvas, atremtas į medį, kažkaip tikėjome, kad galime nebijoti. Padėjo ir smėlio paklotė, supilta per pusmetrį nuo laužo.

– Aš labai bijau vorų. Ir kad bus naktį šalta. Ir dar bijau, kai griaudėja, – vos išlipusi iš mašinos guodžiasi naujai atvykusi moksleivė.

Griaustinis ir jį lydintys lietūs – šiemet dažnokas reikalas, bet su viskuo ilgainiui apsipranti, išmoksti prisitaikyti. Prisitaikyti, – tai, suprask, greitai reaguoti ir liūčiai neįsibėgėjus nurinkti kažkieno džiūstančius triusikus, užsegti palapines, sunešti kėdes po pastoge.

Perkasoje šiemet bijom tik smėlio krūvų nestabilumo. Nes viena iš jų per stiprią liūtį buvo tiek sučaižyta lietaus lašų, kad nusliuogė tiesiai mums į gražią lygią perkasą. Anokia čia bėda, be abejo: nusikasi, išsivalai, ir vėl viskas kaip buvę.

Vis dėlto, šiemet šiltai gulėdama palapinėje su karšto vandens pūsle (praeitų metų atradimas) supratau, kad visa baimė, kuri mus kartais gali apimti naktį bebūnant šiame miške, yra sąlygojama dvikojų padarų. Kai penktadieniais girdime palei ežeruką sutūpusių bemsistų ir jų nepilnamečių draugių juoką bei bumsinčius ritmiukus iš mašinos kolonėlių… Kai nežinia iš kur ir kodėl naktį pasigirsta karjere (?) dirbančių ekskavatorių (??) garsai su atbulinės eigos pypsėjimais (kas gi kasa naktį???)… Kai išlipusi iš savo palapinės ryte randu už šniūriuko, skirto įtempti palapinės šonui, užkištą reklamą: “Naujoji Vilnia. Poilsio namai. Telefonas. Adresas.” (taip, mano nuostabai reklamą aš gaunu net į palapinę, ne tik į Vilniuje esančio buto pašto dėžutę!!)… Kai nuėjusi į mišką tuo pačiu takeliu, kuris jau treti metai pratryptas mūsų kroksų, aptinku šviežiai numestą butelį nuo “šaltupio” tipo gėrimo… Tada suvokiu, kad šalia yra baisuoklis Homo sapiens. Gyvūnas, kuris mums, turbūt, labiausiai šiurpina odą. Kurio baidosi ir miško žvėrys, ir stirna, vakar puolusi į greitkelį beveik man po ratais… Jo nebijo tik šešiakojai ir aštuoniakojai, nuolat ropojantys mano palapinėje tarp išorinio dangalo ir vidinio tinklelio. Pastarųjų nebebijoti jau išmokau, bet kažin, ar kada nors pajėgsiu nebijoti žmogaus. Ta prasme, gyvo.

 

 

Mes čia, mes čia! Mes čia, miške!

Vasaros kaitroms ir škvalams praėjus iš visos Lietuvos pakampių į Pabartonių mišką susirinko dvylikos besišypsančių jaunuolių komanda. Vėl miško proskynoje dygsta palapinės ir pavėsinės, medžius juosia virvės ir virvutės maudomukams džiauti, oras vėl dvelkia laužo dūmais ir vis aidi draugiškas juokas. Beveik visi susipažįstame pirmąkart: Ukmergė, Molėtai, Kupiškis, Vilnius, Klaipėda, Jonava… Turime ir viešnią iš Lenkijos! Pirma diena, be abejo, nepraeina be to pirmos dienos nejaukumo, bet miškas ir stovykliška buitis visus bemat suartina:

– Gali padėti nukelti puodą?

– Gal kas matė, kur kirvis?

– Paduok man tą kibirą.

– Čia gal užrišti reikia?

– O folijos mes turim?

– Kas nusinešė tualeteką?

Šiemet mūsų kompanija ir vėl įvairi, turime ir medikų, ir biologų, ir istorikų, ir antropologų… Tiek man, tiek dar stoti besiruošiantiems moksleiviams yra ko pasiklausyti ir pasimokyti. Išsipildė ir mano šių metų maža svajonė: jau nuo pavasario domiuosi paukščių balsų atpažinimu, ir likimas man atsiuntė šio rimto reikalo ekspertę tiesiai man į perkasą. Kaip įdomu klausytis aplink mus zujančių plunksnuočių ir turėti žmogų, kuris gali visus juos pakomentuoti ir net beveik pasakyti, kokia yra paukščiuko nuotaika:

– Kėkštas čia. Bet kažkoks susiparinęs.

– O šitas? Kiooooouuuuu-kiooouuu, – beviltiškai bandau pamėgdžioti aš.

– Tai strazdas.

– Bet gi prieš tai kitas garsas buvo strazdas.

– Nu tai čia irgi tas pats.

– Tai jis čia vienas, ar čia jų daug?

– Vienas tai tikrai yra.

Užklausus, kodėl paukštukai taip nepailsdami ir neskaudančia gerkle čirpsi kiaurą dieną, kodėl jie taip nepavargsta, gaunu atsakymą, kad jie taip užsiiminėja teritoriją. Suprask: ir čia-ir čia-ir čia-ir čia mano teritorija. Ir-čia, ir-čia. Na, mano pavasarį atrasta ir pamėgta pilkoji pečialinda, regis, šitam miške visiems jau įcypsėjo faktą, kad tai JI čia yra vierchas. Geltonoji starta ir juodasis strazdas veltui bando įsiterpti, ji tiesiog 110% užima eterį ir parodo savo dominavimą. Be to, reikia patikslinti, jog tai – pilkasis pečialindas, o ne patelė.

Kokie jie juokingi, kokie jie slapukai! Visur tik nardo palei šakas, regis, nėra jiems miške kliūčių. Ir vis mus stebi, ir vis kažką čirpsi. Gi įdomu, kas čia per žmogystos drumsčia jų ramų gyvenimą miške, ir kasa duobes vietoje to, kad pasidegintų palei ežeruką.

Mūsų stovykla neliko nepastebėta ir šio miško karaliaus – kranklio. Jis šiemet, skirtingai nei praeitą vasarą, rodosi pas mus kasdien. Gal dėl to, kad turi kuo didžiuotis: sutiko savo naują žmoną ir dabar turi mažą krankliuką. Dabar jie – jau visa chebra. Ryte, apie 6:22 jų šeima ima sukti ratus virš mūsų palapinių ir mus žadinti savo žemais “krrr”. Bet tik kartais. Pavyzdžiui, šiandien ryte mus pabudinti nusprendė strazdelis, rendom dainuodamas savo melodijas. Jausmas, lyg kažkas sukiotų radijo paieškos ratuką – skirtingų tempų melodijos šokčioja viena nuo kitos kas kelias sekundes.

Panašūs garsai ir perkasoje – studentai ir moksleiviai klega, kiekvienas su savais rūpestėliais. Kam sekatoriaus, kam vėliavėlės reikia… Šiemet bendraujame ir anglų kalba. Nuostabu matyti, kaip visi savanoriai (amžiaus grupė nuo 14 iki 46), niekada gyvenime neturėję nieko bendro su archeologija, staigiai perėjo prie užsienio kalbos ir išmoko pagrindinius akmensamžinius žodžius. Na, mes iš viešnios taip pat mokomės šio bei to ir bandom prisiminti universitete įgytą pusmečio lenkų kalbos įgūdį. Bet turbūt daugausiai mokosi pati lenkaitė. Juk maža ką, gal jai ateityje labai pravers tokie lietuviški žodžiai kaip “kibiras”.

Ekspedicija įsibėgėjo ir susibičiuliavimo prasme, ir laiko nejautros įgijimu (tsme, kelintadienis šen?), ir tuo, kad vis gilinantis į perkasos smėlį daugėja radinių. Greitai radinių matuotojams bus intensyvaus darbo, kai pasipylus titnagams mes visi pečialindiškai šūkčiosim: ir čia titnagas! Ir čia-ir čia-ir čia-ir čia! ir čia-ir-čia!