Rangifer Tarandus tampa Rudolph the Red-nosed

Ką mišraininiam lietuvaičiui reiškia šiaurės elniai? Ogi nieko daugiau, kaip tik pusiau skoningas kalėdines figūrėles (beje, gerokai paliesintas) ant dovanų pakavimo popieriaus rulonų ir maximos “ruduo-žiema” megztinių kolekcijos. Pora šiaurės elnių raiti skrodžia pigius puodelius po septynisdevymdevynis, dar keletą, smarkiai išpurkštų blizgia mase, turėtume kabinti ant savo eglučių. O dar prieš penkerius metus rasti ką nors (bent servetėlę) prekybos centruose su šiaurės elniais buvo taip sudėtinga! Gerai pamenu, kaip svaigau nuvykusi į Helsinkį, dabartinės šiaurės elnių šalies sostinę, ir radusi ten visą jiems skirtą parduotuvę… Patalynių komplektai, šiaurės elnio rago ugnies skiltuvai, degtukų dėžutės su elniukais… Mano svajonių parduotuvė, kurioje tąsyk išleidau apvalią sumą eurų.

Taip, sergu lengva ŠEM – šiaurės elnių manija. Nuoširdžiai žaviuosi šiais baltasubiniais jau aštuonerius metus. Bet mano susižavėjimas yra kiek kitoks nei, pavyzdžiui, devynmetės, kuri renka iškarpas su kačiukais, nes jie labai meilūs ir pūkuoti. Taip, šiaurės elniai YRA meilūs, tačiau man jie yra apsaigstyti tokiu kiekiu įvairiausių asociacijų, kad paprastam žmogui turbūt būtų iš pradžių sunku tai suvokti.

Lietuvoje yra, ko gero, net ne dešimtys, o vienetai archeologų, kuriems gali būti pripaišyta akmens amžiaus pamišėlio diagnozė. Ši maža grupelė žmonių, kartu su, ko gero, dar keliais zoologais bei vienu kitu etnografu, yra tie frykai, kuriems šiaurės elnias vaizduotėje įgyja pačius įvairiausius, dažnai neskanius, vaidmenis. Sniege gulinčios išmėsinėto elnio liekanos, miške besimėtantys dailūs devynšakiai ragai, iš vandens tempiamas sunkus šlapias kruvinas storasubinis elnias.. Visa tai – akmens amžiaus gyvenimo vaizdeliai, kurie, kaip gal kažkas romantiškai įsivaizdavo, nėra vien elniukų risnojimas per pievą ir paskui juos liuoksintis eiklus medžiotojas. Ten daug kraujo. Daug mėsos. Kailių, gyslų, skrandžio turinio, kanopėlių, kaulų komplektų…

Kodėl būtent šiaurės elniai būtent akmens amžiuje? Nes jie yra gyvūnai, kurie vos prasidėjus mums pažiniam akmens amžiui Lietuvos teritorijoje – paleolitui – čia buvo atklydę ir gyveno lygiai taip pat, kaip dabar kur nors Suomijos šiaurinėje dalyje. Prieš keliolika tūkstančių metų jie, mūsų moksliškai vadinami Rangifer tarandus, čia kažkur rupšnojo kerpenas, poravosi, su savo mažais vos pastovinčiais ant liaunų kojyčių leliais klajojo pirmyn ir atgal savais migraciniais keliais.. Palei upes, slėniais, per upes, per ežerus. Tuo metu, tik pasitraukus Lietuvą ilgaaaaai slėgusiam ledynui, šiaurės elniai čia matė prasmės apsigyventi. Na, tiko klimatas ir tiek. O žmonėm, kurie juos vis vijosi, prasmė čia gyventi irgi atsirado tuo pat metu, kai tą prasmę čia atrado jų medžiojamas grobis. Viskas gražu ir laiminga. Tačiau ši romancika truko ne taip jau ir ilgai – vos kelis tūkstančius metų. Kol klimatas taip atšilo, jog liaunakojai storasubiniai pajuto norą trauktis labiau į šiaurę, kur vėsiau, ir jų kailiniuotos pažastys neprakaituoja.

Grubiai (labai grubiai, pasakytų mano kolegos) tariant, tai atsitiko prieš kokius dešimtūkstančių metų. Jie tiesiog išėjo. Ir mūsų gamtoje, mūsų kraštovaizdyje daugiau niekada nebepasirodė. Nors tiek jiems čia dar bebūnant, tiek ir vėliau Lietuvoje buvo daug visokių kitokių gražių žvėrelių, man dėl šio praradimo yra be galo liūdna.. Bet čia jau mano minėtos manijos komplikacija. Ir pavydu suomiams bei Kalėdų seneliui ten toli, kad dabar jie jais džiaugiasi, o mes tegalim juos išsimegzti ant šaliko ar nusipirkti pižamą su šiaureelniškais raštais. O suomiai dar skundžiasi, kad jų tiek daug ir jie tokie paiki, kad nuolatinis jų majakinimasis keliuose jau seniai įgriso. Neva reiktų mažint gal jų populiaciją ar kažką (!!!)..

Kalėdų proga noriu priminti, kad šis nuostabus skanus ir labai vertingas gyvūnas buvo kadaise žmonėms visoje Europoje labai svarbus, gal kai kada net ir svarbiausias, ir su kalėdiniais marazmais tai neturėjo nieko bendro. Tačiau dabar man, kaip akmens amžiaus gerbėjai, bent jau žiemą, visą gruodį smagu matyti nors trupučiuką reikšmės laikinai įgaunančius laibaragius mūsų vartotojiškam pasaulyje. Vis dėlto, ir paleolite, ir dabar mes tuos elnius suvartojam iki paskutinio kąsnelio.

Šiltų, baltų ir skanių švenčių 🙂 Lai elnių rogės būna kupinos ne tik akropolinių dovanų, bet ir protingų minčių. Džingalbels!

Mamutãfora

Šiemet grįžus į pernykštę perkasą numaniau čia pravažiuosiant ne vieną seną gerą pažįstamą. Tiesa, anokie jie čia pažįstami, veikiau – įvairių markių, tačiau visi daugiau mažiau nudrožti automobiliai su besigręžiojančiom žmogystom. Retas kuris išdrįsta stabtelėti ir susukti pokalbį.
Vis dėlto, dėl vieno draugužio buvau šimtuprocentų tikra. Baltojo furgono ūsorius tikrai manęs neaplenks.
Užteko pasimajakinti perkasoje kelias dienas, įsikasti kelioliką centimetrų smėlin, kad už puskilometrio gyvenantis sodininkas suuostų progą pabendrauti. Jau iš tolo pamačiau atbildantį furgoną, o bendrakasėjai dar spėjau sumoti:
– Pamatysi, šitas sustos. Čia mūsų draugelis bajeristas.
Akurat.
Sustojo nė dulkių nesukėlęs: akivaizdu, kad iš anksto nusprendė sustoti, vos pamatęs mūsų priparkuotą subariką.
– Tai ar radot tą mamutą? – Su šypsena, tiek draugiškai, kad net nebereikia labadienintis, užklausia ūsorius.
– Nu ne. Bet kiaulė lyg lenda. Va, turim žandikaulį, porą petikaulių…
Nespėju pabaigti vardinti kaulų tipus, kai ūsorius sumoja konkliuženą:
– Man atrodo, kad čia yra užvežta žemių, merginos, ir nieko jūs čia nerasit.
Abu nusišypsom… Sounds ‘positive’.
– Gal jūs užsidėkit kryžiuką į ten, kur rašotės viską – pamoja pirštu į mano sąsiuvinį, – ir pa damam? Nieko čia nerasi, neapsimoka gi – dar kiek pamojavusi ranka nusvyra ir pakimba ant durelių stiklo rėmo.
– Nu variantas.. Bet kad tik tik ką pradėjom kast, tai dar turim vilties – šypsausi aš. – Gal dar ir ne vieną mamutą susirinksim! – kilsteliu nuotaiką.
– Jeigu ką, aš galiu pasirašyt, kad kasėt, – nepalikdamas man šansų numeta namioką apie paveldosauginę biurokratiją ūsorius. Apsiskaitęs jis, išmano aparatą.
– Ačiū, jeigu ką, kreipsimės. O kol kas bandom tada iš kiaulės kaulų mamuto puzlį susirinkt.
Galvos linketėjimas atsisveikinimui, ir parietęs ūsą pamerkęs akį furgonininkas nurūksta. Nė minutės neužtrukom, o šitiek visko apsvarstėm ir susitarėm. Kai kurie žmonės žino daug daugiau apie mūsų lūkesčius, viltis ir nusivylimus, nei mes galim numanyti. O man belieka susimąstyti: kas svarbiau – ieškoti mamuto, ar rasti mamutą?…
Anyways, jei čia nerasim, ieškosim kitur 🙂