Sveikinimai iš dangaus

Kai keltis į perkasą reikia keliolika minučių iki 5:00, į kavą cukraus susiberiu dukart. Bent keliskart nuėjus į vonią pastoviu bandydama prisiminti, ko čia ėjau. Ir bent vienąkart pagaunu save sėdinčią zombio pozicijoj įsmeigus akis per langą į brėkštantį horizontą virš daugiabučių. Minutės lekia, vos spėju žvilgčioti į raudoną orkaitės laikrodį ir vis iš naujo susipasinervinti.

Džiugina keli dalykai.

1. Tuščios Vilniaus gatvės ir galėjimas skrieti visokiom didelėm gatvėm an tūkstančio.
2. Mintis, kad yra tokių pačių psichinių, jau ne kartą išsiruošusių kasinėti kartu su manimi nuo penkių ryto ir po to dar eiti į darbą normaliai darbo dienai.
3. Tiršto rūko patalai vos išvažiavus už Vilniaus ribų.
4. Tas momentas, kai iš visiškos tylos staiga išgirsti vieną paukščiuko čirptelėjimą, tada antrą, tada jau penkis, ir galiausiai šimtą – labukąąą!

Anądien toks vienas rytas buvo ypatingas: po tris savaites trukusių važinėjimų į savo senovės gyvenvietės kasinėjimus jau pagaliau mačiau šviesą perkasos dugne (suprask, baltą įžemio smėlį). Riedėjau prieš dešimt tūkstančių metų egzistavusio ežero vietoje susiformavusį rūką skrodžiančiu vieškeliu visa labai nusiteikusi šiandien pabaigti perkasą. Orai rytais nuspėjami, žinau, kad škvalais negresia, tad viską susiskaičiavus minutėmis žinojau, jog, regis, turėčiau spėti nusivalyti visas perkasos sieneles (apie 17 m² plotas) ir jas nusifotografuoti iki saulei pakylant virš tam tikro beržo tam tikros šakos (šešėlių reikalas).

Mano perkasukas šiemet, po dvejų metų nekasinėjimo pertraukos, buvo nuspręstas į šiek tiek kitą senovės gyvenvietės teritorijos vietą, tad vietoje tupėjimo tarp medžių, šįkart išsikasiau duobę miškelio pakraštyje, kur atsiveria didelė pieva. Archeologiškai ši vieta būtų ne pieva, o kadaise egzistavusio ežero pakrantė. Dveji metai be mentelės nutrintų pūslių delnuose man buvo iššūkis: nuoširdžiai bijojau, kad tiesiog galiu būti praradusi įgūdžius operatyviai dirbti, tiesiai kasti, matyti radinius, atlikti visas būtinąsias operacijas. Vis dėlto, kaip mano kalanetikos vadovė kartodavo – raumenys turi atmintį, ir mano smegenams ir rankoms adaptuotis tereikėjo poros valandų. Na, o dabar jau 12 kilogramų sveriančio sūnaus kasdieninis kilnojimas viena ranka lėmė, kad pirmą kartą per savo karjerą nejutau “perkasos pradžios/velėnavimo skausmų” – pieno rūgščių bicepsiukuose.

Pusė šešių, nusisukusi nuo miškelio pievos link mentele lyginau ir valiau šiaurrytinę perkasos sienelę. Prieš tai gerokai nupurškus ją vandeniu pagaliau buvo galima įžiūrėti prie trisdešimt penkių laipsnių karščio perdžiūvusio smėlio koliorus. Mirtina tyla, anei sparvos zvimbimo. Tik vienas-kitas varlės šuolio per smėlį smaktelėjimas – jos čia kas rytą mano duobėje daro masinius susibūrimus. Todėl, tokio fono apsuptyje nuoširdžiai pagalvojau, kad man visai kūkū, kai iš už nugaros išgirdau garsų PŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ.

Taaaprasme??!

– PŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ……

Atsisukau į medžius ir įtempiau vyzdžius. Lapų laja pernelyg tanki, nieko nematyt.

– PŠŠŠŠŠ…… PŠŠŠŠŠŠŠŠŠ….

Garsas, kokio čia, vidury niekur, niekad nesu girdėjusi ir net sapnuose nesusapnuočiau, kad jis čia galėtų apskritai pasigirsti, bet jis man puikiai pažįstamas. Ištiesiau nugarą iki galo ir atvipusiu žandikauliu ėmiau stebėti tiesiai virš medžių, per keliolika metrų nuo manes iškylantį ryškiai geltoną kupolą.

– PŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ!!!!!

Vos per keletą sekundžių išniro visas didžiulis oro balionas ir suplieskė didžiulė liepsna. Oreiviai, išvydę mane 5:32 duobėje buvo ne ką mažiau nustebę, nei aš. Susitiko mūsų nustėrusios akys, tuo tarpu balionas buvo besileidžiąs į vis dar rūko juostom nutapytą pievą, tačiau tam, kad jis nestukteltų tiesiai man į perkasą, orobalioneriai puolė šnypšti papildomam manevrui į šoną. Susinepatoginęs oro balionas priartėjo prie žemės per pusmetrį ir liuoktelėjo atgal į orą – staigiai persigalvota visgi čia nesišvartuoti ir nešti kudašių tolyn nuo merginos perkreiptu veidu smėlio duobėje.

Kol mano nuostaba persimainė į džiaugsmą, praėjo nemažai sekundžių. Ir gan pavėluotai susivokiau, jog gi reikėjo bent pamojuoti, arba pasilabarytint. Nu kažkaip, mandagiai. Juk ne kasdien ryte susitinki oro balioną. Antras momentas – per vėlai susizgraibytas telefonas ir atėjusi mintis fotografuoti. Nesu instagramerė ir apskritai neturiu įpročio pyškinti momentų ir momenčiukų, ir šiuo atveju – gailiuosi! Nes momentas buvo tikrai toks, kur niekad niekad nebepasikartos. Nekalbant apie tai, jog iki šiol niekad niekad nei vieno oro baliono šiose apylinkėse nebuvau regėjusi (kasinėju jau šeštus metus, o lankausi jau beveik dvidešimt, nes netoliese, sodų bendrijoje, turime sklypą).

Kokia puiki perkasos uždarymo šventė, pagalvojau sau. Beveik su fanfarom. Ugnis, oro balionas, rūko dekoracijos, kylančios saulės oranžinė skraistė ant pievos ir mano pečių… Mano pečių! Greit sumoju, kad maloni distrakcija išmušė mane iš susiplanuoto darbo ir jau minučių reikalas, ar bespėsiu nusifotografuoti sienelę iki saulei pakylant iki išstrateguoto taško.

Spėjau, vtiūtelku, bet spėjau. Tik kavos termosas taip ir liko nepaliestas, nors buvo planuotas šventinei nuotaikai pakelti. Tačiau nuotaika pakylėta kaip niekad, ir sau įžnybt norisi, gal visgi aš tą balioną sapnavau?..

Visgi vienas per vėlai, balionui jau nuskridus toleliau, padarytas išbliūręs kadras įrodo, kad ne … 🙂