Ar žodis “muziejus” patenka į jūsų nuobodžiausių žodžių sąrašą?
Pavyzdžiui aš pastarosiomis savaitėmis penkias dienas per savaitę, po aštuonias valandas per dieną gyvenu muziejuje. Pajutote užuojautą?
Maža to, kai skambina draugai ir kviečia susimatyti, atsakau: “aš muziejuje, tai nelabai išeis…”.
Kodėl man nelabai išeina? Kodėl vakare, po muziejaus, nebeatrandu laiko nei draugams, nei sesei, nei tėvams?
Laiko? O gal jėgų?
O gal noro?
Iš tiesų, jau kelias dienas galvoje sukasi mintis, kad vargu, ar kas nors supranta, ką aš veikiu muziejuje ir koks velnias ten mane neša. Ką reiškia archeologui “buvimas muziejuje”, “darbas muziejuje”?
To paklausiau ir savo artimiausių žmonių. Man tai juk natūraliai suvokiami dalykai, bet sudvejojau, ar jie įsivaizduoja viską taip, kaip iš tiesų yra.
– Kaip tu įsivaizduoji, ką aš veikiu muziejuje?
– ..Tai.. Eini į fondus… Ir ten žiūrinėji, paišai kažkokius radinius.
Visai teisingai apibūdinta. Bet skamba labai sausai. Ir giliai viduje verda mintis, kad negali būti, jog aš ten taip “nūdakiškai” sėdžiu ir kažką krapštau. Neaišku ką, neaišku kam. Visi tai įsivaizduoja kaip didelę kančią, kantrybės reikalaujantį ilgą ilgą darbą. Ilgą ilgą: nuo aštuonių iki penkių.
Iš vienos pusės, man norisi jus supažindinti su muziejininko ir muziejaus interesanto (čia kai archeologas ateina pažiūrėti ko nors iš fondų) kasdienybe. Iš kitos pusės, gal man tiesiog sukilo vidinis pyktis ir noras įrodyti, kad negaištu aš laiko tame muziejuje, juk nėra tai taip graudu… kaip atrodo.
Rutinos muziejuje daug. Bent keli arbatos ar kavos pagėrimai nutartomis valandomis. Pietūs: sekundė sekundėn nuo dvyliktos iki pirmos. Saldainukai, sausainukai. Tyla kabinetuose. Švarūs stalų paviršiai. Daug kartoninių raudonų, pilkų, žalių dėžių su etiketėmis. Ant šių – eiliniam mirtingajam nesuvokiami kodai, paspalvinti kvadračiukai ir keli užrašai: “Tyrėjas: xxxx, Metai: xxxx, Objektas: xxxxxxx).
Tai lentynų karalystė. Lentynų su dėžėmis, ataskaitomis, knygomis, sąrašais ir sąvadais. O kur dar iš sovietmečio užsilikusios (ir labai vertingos!) kartotekos, suguldytos abėcėlės tvarka į mažus, 15 cm pločio, bet gero pusmetrio ilgio medinius stalčiukus.
Žinoma, daug kas dabar jau kompiuterizuota. Daug radinių jau (tiesa, labai sudėtingu keliu) atrado savo vietą duomenų bazėse. Vis dėlto, kartais atrodo, kad archeologiniai radiniai negali būti patalpinti į tą virtualiąją erdvę. Juos reikia pačiupinėti. Jausti pirštais ir akimis, o ne klavišų paspaudimais. Radinių sąrašai, kad ir kaip išsamiai sutupdyti į Excel’ines lenteles, yra velniškai sausi ir nieku gyvu neperteikia to vaizdinio (jaũsminio), kuris atsiskleidžia realiai paėmus radinį į savo rankas.
Lentynų, dėžių ir maišelių karalystėje visada yra karalienė. Ne karalius. Karalienė. Tai dažniausiai yra vidutinio, ne pernelyg senyvo amžiaus moteriškė. Visada pasitempusi, labai viskuo besidominti, ori, mėgstanti tvarką, dokumentus, kavą ir saldainukus. Ji mėgsta viską žinoti. Tiksliau tariant – naujienas sužinoti pirmoji iš antrinių šaltinių, ir papasakoti kitiems viską tarsi pati būtų pirminis šaltinis. Jos dažniausiai yra malonios moterys. Tiems, kas moka būti mandagūs ir malonūs joms. Tai labai žmogiška savybė. Bet dažnai mokslininkai ją pamiršta, ateina į muziejus aukštai užrietę nosį, pirštu subaksnoja, ką norėtų apžiūrėti fonduose, ir nesusimąsto, kad moterytė norėtų išgirsti bent kokį mažą komplimentą. Jeigu ne jai, tai bent šiandienos orui. Tokie veikėjai moteriškės nuotaiką gali pagadinti ilgam. Ir ši bematant gali nuspręsti nebebūti maloni. Po tokios darbo dienos, abu darbininkai – muziejaus fondų saugotoja ir mokslininkas – išsiskirsto pasėję kartėlį savo tarpusavio santykiuose. Ir daugiau susitikti nebenori.
Bet, kaip minėjau, muziejaus moterytės yra fantastiškai įdomios ir malonios. Šeimyniškos, geros, moteriškos būtybės. Ir pakalbėti su jomis galima apie daug ką, ne tik apie radinius. Apie sveiką gyvenseną, kalnų slidinėjimą, automobilius (!), gėlių sodinimą.
Taigi, neabejotinai viena iš “darbo muziejuje” sudėtinių dalių yra kontaktas su žaviosiomis moterytėmis. Tai gali būti ne tik karalienės. Visada yra ir keletas princesių, darbščių, neva žemesnių (bet labai atsakingų) pareigų moterytės.
Princesės dabar vis dažniau būna jaunos, kruopščios, daug per dieną nuveikiančios moterys. Jos mėgsta viską, ką mėgsta ir karalienė. Gal kartais pasvajoja ja tapti. O jei netapti, tai geriau muziejuje neužsisėdėti. Pora metų darbo, keliasdešimt tūkstančių sutvarkytų keramikos šukių, ir eis dirbti kur nors kitur.
Po šešiolikos metų tai prisimena kaip naivią, jau senai išblėsusią viltį. Tačiau po tiek metų darbo muziejuje, šios moterytės įgyja neįkainojamą patirtį. Jos iš tiesų žino viską apie lentynų ir dėžių su maišeliais karalystę. Joms nesunku nustebinti lankytojus, interesantus savo mintinai išmoktais kodais ir dėžių numeriais.
Muziejuje gerokai rečiau, tačiau dirba ir vyrai. Apie jų asmeninius gyvenimus ką nors sužinoti sunku net artimiausioms bendradarbėms. Jie dažniausiai atlieka darbus neskubėdami, mažiau stresuoja dėl užvėluoto darbo plano vykdymo. Dažnai gali pasirodyti (bent iš pirmo žvilgsnio) kad jie neturi humoro jausmo.
Tačiau taip tikrai nėra.
Muziejininkai, sakyčiau, turi net labai subtilų, gerą humoro jausmą. Tik parodo tai anaiptol ne visiems lankytojams.
Ir vis dėlto, ką visa ši muziejaus princų ir princesių brigada veikia kasdien?
Kadaise, vidury darbo dienos paklausiau vieno princo, kokį darbą šis šiuo metu atlieka. Buvo spengianti tyla, visi ramiai kažką krapštė prie savo stalų, apkrautų dėžėmis ir knygomis nutrintais viršeliais.
– Šiugždinu maišelį, – ramiu veidu atsakė princas.
Ir iš tiesų, jo rankose buvo prasegtas maišiukas su keletu radinių. Ir jis šiugždėjo. Bet kiek daug slypi už viso šio šiugždėjimo!
Maišelio šiugždinimas iš tiesų yra jo paėmimas iš dėžės, atsargus atidarymas, maišelio numerėlio patikrinimas su ant stalo gulinčiu šešiolikos puslapių numerėlių sąrašu, radinio ištraukimas, atidus apžiūrėjimas (kartais su lupa), ilgio, pločio, storio pamatavimas slankmačiu, duomenų sutikrinimas, įrašymas, papildymas, radinio įdėjimas atgal į maišelį, tvirtas užsegimas, įdėjimas atgal į dėžę.
Kartais visa ši ceremonija užtrunka ilgiau. Kai ant radinio dar tenka užrašyti numerėlį. Jums atrodo, kad tai lengva? Anaiptol. Jei žinote Times New Roman 5 dydžio šriftą, tai įsivaizduokite, kaip dar mažesniu šriftu ant 1 cm pločio keramikos šukės yra parkeriu parašomas, pavyzdžiui, 12 skaitmenų ir raidžių kodas. Kad jis per ateinančius trisdešimt metų nenusitrintų, pageidautina vėliau užtepti tą kelių milimetrų plotelį laku. Padžiovinti keliolika minučių. Jau galima dėti atgal į maišelį. Užsegti. Dedam į dėžę.
Skamba be galo sausai, ar ne? Mechaniškas darbas. Neteikia jokio džiugesio. Stagnacija, jokio progreso. Iš dalies – tikrai taip. Bet nepamirškime, kad kas keliatūkstantinis radinys būna ypatingai įdomus ir gražus! Dažnai muziejininkas būna antras ar trečias žmogus, regintis jį per pastarąjį tūkstantį metų. O kas labiausiai žavi – radinių princas kaip niekas kitas gerai suvokia to, ką laiko savo rankose, vertę. Jis mato visus niuansus, jis žino, kiek nedaug tokių daiktų rasta Lietuvoje. Jis žino, kiek šiam daiktui metų ir kaip sudėtinga buvo jį pagaminti. Ir tam nereikia skaityti etikečių, jis tiesiog ŽINO ir džiaugiasi.
Kiekvienas “ypatingasis” ar vadinamasis “vertas inventorinimo ar eksponavimo” daiktas jam kelia nuoširdų džiaugsmą. Eiliniam žmogui tai būtų menkniekis, nieko nesakantis daiktas, nekeliantis jokios emocijos. O štai muziejininkas kasdien pasidžiaugia tokiais gėrėjimosi momentais po keliskart.
Tuo mano veikla yra panaši į muziejininko. Nors aš ir nesu muziejininkė, tik atvažiuoju ten padirbėti kelioms savaitėms (ar mėnesiams), bet būtent tą ir veikiu. Atidarau dėžes, maišelius, po vieną, kiekvieną. Apžiūriu, ir kaskart nudžiungu pamačius tiek naują nematytą formą, tiek kelis analogus kažkur už kelių šimtų kilometrų turintį radinį.
Aš apžiūrinėju titnagus. Ir dirbinukus, ir skaldos gabaliukus. Ilgas grakščias skeltes ir grubias beformes nuoskalas. Paretušuotus titnago gabalėlius, kadaise sulūžusius, pasimetusius. O man pasakojančius visokias istorijas: “šiuo daiktu gręžta kažkas kieto, gal medis?”… “čia jau gramdė kokią odą ar kitą minkštalą”… “šituo tikrai nebuvo pjauta, greičiau jau drožta. Bet trumpai.”… “O šitas jau vėlyvas, man neaktualus”.
Taip ir groja mano monologinis radijas mintyse. Visą dieną, nuo pat 8:00 ryto, kai jau esu muziejuje už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus.
[“O varge, kada ji keliasi?!” – skaityt. past.]
Keliuosi 6:00 valandą. Ir kaifuoju nuo beprasidedančios dienos. Netrukus būnu jau muziejuje, su arbatos puodeliu vienoje rankoje, ir rytiniu sausainuku – kitoje. Koja ant kojos, pašnekesiai apie ateinantį pavasarį su ponia Karaliene. Penkiolika minučių, palinkime viena kitai darbingos dienos, ir skirstomės į savus stalus, savas dėžes.
Savo dėžėse aš ieškau tik tam tikrų radinių. Jei vienoje dėžėje yra, tarkim, trys šimtai radinių, man iš jų reikalingi kartais 5, o kartais 55. Priklausomai nuo to, kaip kažkas, prieš dvidešimt metų tvarkydamas tas dėžes, tuos radinius suskirstė. Beje, dėžėse būna ir mažesnės dėžutės. Jos įvairių dydžių, reikalingos atskirti kažką nuo kažko, nes atskirti yra labai svarbu.
Visi dažniausiai galvoja, kad muziejaus ekspozicijoje, vitrinose yra didieji turtai ir būtent juos mes važiuojame tyrinėti. Turiu paneigti šį mitą. Tie “įspūdingieji” radiniai yra skirti jums. Ir man net šiek tiek pavydu, nes aš asmeniškai prie jų priėjimo taip ir negaunu. Negauname niekas. Nes po nublizgintu stiklu jie yra prisegti ir priklijuoti taip, kad bent keliolika metų iki sekančio muziejaus remonto, bus nepajudinami. Taigi, paimti jų į rankas aš negaliu. Todėl juos tyrinėju tik iš tolo, pasigėrėdama.
Tuo tarpu fondų dėžėse yra ne ką blogesnių dirbinių, papuošalų. Bet jie būna sulūžę, sulinkę ar aprūdiję. Savo verte jie nenusileidžia ekspozicijos manekenams, bet taip likimas lėmė, kad jie prarado savo prekinę išvaizdą dėl kokių nors fizinių ar cheminių priežasčių. Pavyzdžiui, diedukas suarė savo bulvių lauką, kuriame buvo žalvario papuošalų, ir šie sulūžo į tris dalis. Diedukas nė nenutuokia, kad jis visam laikui užkirto papuošalų kelią į garbingąją muziejaus vitriną.. Ir gal ne taip ir blogai, kad užkirto.
Bet aš ne apie žalvarį ir ne apie papuošalus. Tai, kas įdomu man, ekspozicijoje dažniausiai telpa po vienu stiklu. Kokie 4000 metų dviejuose kvadratiniuose metruose ekspozicijos. Visa kita miega kartoninėse dėžėse.
Muziejaus kabinete, įsitaisiusi prie stalo su savo krūva dėžių, galėčiau pasileisti muziką, pasidėti čipsų bliūdą, kompiuteryje įsijungti feisbuko paskyrą ir taip “linksmiau” darbuotis. Nežinau kodėl, bet to muziejuje visai nesinori. Per pravertą langą girdisi pavasariškas pakilus paukščių čirškėjimas. Saulė kaitina pečius ir dalina stalą į dvi dalis: skaisčiai apšviestą, ir šešėlinę. Kiekvieną radinį piešiu ir apsirašau sau į kompiuterį, tad saulė padeda apžiūrėti radinį įvairiais kampais, įžvelgti net mikroskopines detales.
Tyla, šviesa, ir po truputį mažėjanti dėžių kruva. Atrodo labai monotoniška, tačiau kompiuteryje sukaupti duomenys ir pluoštas piešinių džiugina: mintyse jau formuojasi vaizdinys “kaip ten galėjo būti priešistorėje”, gimsta taip vadinama “interpretacija”.
Grįžusi namo savo pieštuku nusipieštus eskizus apvedžioju juodu tušu ir plunksna. Kelios valandos darbo, vos perkandus kokį vaisiakūnį ar varškės sūrelį. Atvėsusios arbatos puodelis ant stalo jau nustumtas už piešinių ir kompiuterio. Peržvelgiu viską, ir neretai paskęstu tame priešistorės vaizdinyje. Kartais neramina kokie nors iškilę klausimai, kartais kažko trūksta iki pilno vaizdo. Mintys sukasi, sukasi.. Skambutis į duris.
– Aš jau namie-e! Ką vakarieniausim?
Oh. Jau vakarienės metas. Iš tiesų. Neverta net sakyti, kad nepastebėjau, kaip praėjo laikas. Ir kur jis dingo..?
O ar man gaila, kad dingo? Visai ne.
Ar jaučiuosi jį iššvaisčiusi? Irgi ne.
Jausmas geras, daug nuveikta, o rytojus žada vėl naujus mažus atradimus muziejuje.
Tik draugai ir giminaičiai vėl paskambina, brūkšteli žinutę feisbuke: “Tai taip ir neatrašei. Tai susitinkam rytoj ar ne?”
“Nesusitinkam.. Aš ryt važiuoju į muziejų” 🙂
Pasaulis per akmens amžiaus akinius 