Mano asmeninis santykis su augalų sėklomis iki šio pavasario buvo nestulbinantis. Pradėjusi nuo siemkų gliaudymo Pašilaičių daugiabučio laiptinėj tarp trečio ir ketvirto aukšto, pastaruoju metu taip jau, sakykim, reguliariai susidurdavau su sėklomis tik tais beveik kasdieniais čya sėklų sušluostymais nuo grindų po sutuoktinio pusryčių gamybos proceso. Vienok, abiem atvejais sėklų ieškodavau makro lygmenyje – ar tuometinės Ekonomijos parduotuvės lentynose, ar atsiklaupus ant vėsių virtuvės plytelių. Apie sėklų ir grūdų paiešką per mikroskopą sužinojau būdama magistrantė, ir savo reiklaus būdo vedina šį tyrimą nusprendžiau būtinai taikyti savo kasinėjimų reikaluose. Naivoka perspektyva rasti kokių nors gėrybių tūkstančių metų senumo organikos mėginiuose greitai ūpą apramino, taigi, po kelerių metų nusprendžiau tiesiog kaupti mėginius “dėl visa ko”, bet akių mikroskopui neaukoti. Moliūgų sėklų pakepinimas dėl įmantresnių salotų ir nesudygsiančių petunijų sėklų įsigijimas rimiake tapo daugmaž mano kontakto su sėklom riba.
Teisybės vardan reikia pasakyti, kad tų senovinių-senovinių mėginių tyrimai man padėjo identifikuoti degusios medienos rūšis, radau ir keletą sėklyčių, kurios, kaip po to paaiškėjo, buvo santykinai šviežiena ir neužsiskaitė kaip radiniai. Lazdyno riešutų kevalėliai buvo kaip ir faina, tačiau tam mikroskopo nereikėjo, delne tarp visokių kitų šiukšlyčių ir smėlio tokį kevalą atpažintų bet kas, kas yra vaikystėje sukamu spaustuku gliaudęs riešutus.
Vis dėlto, kai kalba eina apie mūsų eros archeologiją, tarkim, viduramžius, tada tokie mikroskopiniai tyrimai ne tik turi prasmės, bet, kiek girdėjau iš sėklose paskendusių kolegų, yra jau net šiek tiek pertekliumi ir pasikartojančia medžiaga užknisantis dalykas. Išlieka tokio laikotarpio augalų dalelės puikiai, lyginant su akmens amžiumi, tačiau tai reiškia, kad archeologui įdomių sėklų ir kultūrinių augalų spektrą (kaip anuometinės mitybos veidrodį) švelniai tariant papildo masė visokių žolių ir piktžolių sėklų. Jos reikšmingos aplinkos atkūrimo tyrimui, taigi, archeobotanikas kankina stuburą prie mikroskopo ir dėl kiekvienos iš jų. Iki pernai metų eidama pro bioarcheologų laboratoriją savo titnagų kabineto link vis pajusdavau tą užuojautėlę ten sėdintiems ir adatų šieno kupetoj ieškantiems. Prisigailėjau. Likimo pokštų puokštė, kuri manęs jau senokai nebestebina, atvedė prie vieno iš tų mikroskopų ir mane.
Po jau kone šimto kartų semtų smėlio kibirų iš akmens amžiaus gyvenviečių “sėklų paieškos vardan”, šį rudenį teko prisikasti mėginio iš visai kitokio objekto. Geležies amžiaus ir viduramžių sandūros spėjamas šulinys jau kaipo natūraliai turėjo būti pilnas išlikusių kažko. Man dar niekada nematyto kažko. Kasdama saują po saujos ir mesdama pilką smėlį į daugialitrį medžiaginį maišą aš mintyse turėjau planą, kad kažkas kitas visa tai plaus, sijos, džiovins, žiūrės, rūšiuos, ir žarstys su pincetėliu. Tada dar nežinojau, kad po poros mėnesių nieko neprikalbėjus imtis tų mėginių tyrimo, pati žiemą vilksiu juos per šaligatvį iki savo mašinos, ir su visu aplipusiu sniegu vos ne vos įsivertus juos į bagažinę, vešiuosi namo. Po to atitirpinsiu nuo užšalimo, rankomis ir nagais trupinsiu sustingusį grunto gabalą į mažesnę frakciją. Na, vonios remontas dar nebuvo pradėtas, tad nusprendžiau nepagailėti jos mokslo vardan. Taškymasis smėlio pliurze truko valandų valandas, kol per 300 mikronų sietus perploviau daug kibirų mėginio. Po to sekė visų bliūdų, grindų, sienų, klozeto, čiaupo plovimas, kad po mano mokslinio pasitaškymo į vonią būtų įmanoma įeiti ir kitiems šeimos nariams.
Vėliau nuo smėlio granulių atskirta juoda organikos košė malošė ilgai džiuvo ant mano šaldytuvo suklotų laikraščių pataluose. Taip, ant šaldytuvo, nes kitur ji būtų prieinama mano sūnukui, kuris turi įgimtą interesą į visa, kas šlapia ir purvina.
Net išdžiovinus savo mėginius nesugebėjau nieko jais sugundyti. Kolegos apsivertę savom košėm malošėm nenusukdami žvilgsnio nuo mikroskopo okuliarų numykdavo švelnų “no way, neturiu laiko”. Aš laiko turėti tokiem dalykam neketinau, bet greitai suvokiau, kad visos tos kasimo ir taškymosi purvais malonės be rezultatų nepaliksiu.
Po savaitėlės mane jau buvo galima pamatyti nepatogiai įsitempusią prie mikroskopo. Nugarą skauda, nes gi gyvenime aš kūprinuosi, o čia kažkaip viskas aukštai, nusireguliuot nemoku, tai reikia išaugti aukščiau nei tenka baleto salėj. Akys nepratę prie tokio vaizdo, tad ne vieną dieną užtrunku bandydama žiūrėti į augalų šiukšlynėlio mėginį ne viena akimi, o kažkaip ten apjungtai dviem. Neilgai trukus kolegų padedama suvokiu, kad šiukšlynėlį reikia dar išsisijoti per kokius septynis sietus, kad pasidalinčiau viską į didelius, pusiau didelius, mažus, mažesnius, mažiausius, nebeįžiūrimus dalykėlius. Tuomet nereikia visaip sukalioti mikroskopo zūmo sraigto bandant išsiryškint skirtingo dydžio daleles. Pincetėlis dešinėj rankoj, plastmasinė radybų dėžutytė – kairėj, pilvas gurgia, norisi daug mirksėti, laikas skrieja… Iš tiesų, jei ne iš sykio rastos kažkokių augalų sėklos, ūpą prarasti būtų galima labai greitai. Bet mikropasaulis po kurio laiko užhipnotizuoja, panardina į terapinį lygmenį, kai po vieną žarstomi angliukų ir smėlio gumuliukų fragmentai atjungia įtampą, išfiltruoja mintis, atskiria nuo makro realybės, didelių daiktų pasaulio.
Nežinodama sėklų pavadinimų pagal jų formą vardininką susikuriu pati – sraigės, razynkos, siemkos ir rutuliukai. Ežiukai ir trikampainiai. Stadija, kai tarsi darai mokslinį tyrimą, tarsi kažko ieškai ir kryptingai renki, bet visiškai neįsivaizduoji, ką. Galiu tik nuspėti, kokia augalų pieva susidarytų iš šių mano surinktų sėklų. O gal dalis jų mirktų vandens telkiny?
Užliūliuotas mintis perskrodžia stryktelėjimas nuo kėdės per mikroskopo akutę išvydus kažką didelio. Didelis balkšvas burbulas, neabejotinai rimta sėkla! Kiek vėliau išnyra ir degusio grūdo vaizdas. Čia jau iš nuojautų išeinu žinojimo link – pavyko aptikti nebežoliškus reikalus, kažką, kam kadaise pasėti ir užauginti reikėjo ne šiaip gamtos, o žmogaus pastangų, noro, laiko! Per mintis nuvilnija džiugesį keliantis atradimo jausmas. Atitokusi nuo mikroskopo apsidairau – laboratorija juk tuščia, teks pasidalinti džiaugsmu su kolegais kitą dieną. Jei kas filmuotų tokį vieną archeologą laboratorijoj atradimo momentu, gautųsi nebloga dokumentika: niūniuojamos random melodijos, slapti aplodismentai sau, šokio judesiukai ir nuoširdi šypsena.
Mano pastangoms ir norui skirtas laikas, deja, ištirpsta. Tespėju su savo nauju huavėjum blykstelt mikroskopo vaizdo nuotrauką, persisiųsti ją sau į paštą kaip garantą, kad aš tikrai tai radau, susitvarkyti darbo vietą ir skuosti namo. Kur, net ir labai pasistengus viską man būdingai pedantiškai iššluostyti, ant grindų manęs tebelaukia viena kita čya sėklytė.
Pasaulis per akmens amžiaus akinius 