Devintas mano gimtadienis smėlio duobėje. Devinta vasara, praleista su mentele rankoje, vabzdžių sukąstomis kojomis, ir devinta liepos vėžių paskutinioji, sutikta su pusiau nepažįstamais smėlinais žmonėmis. Ir vis dėlto, dar neįpratau prie to jausmo, kai savo švente turiu dalintis su svetimais, vis dėlto tai tebėra keista. Tiesa, kai kurie svečiai iš perkasos visus tuos devynerius metus švenčia mano gimtadienį drauge, ir tai labai šypso mano širdį.
Šįkart ant laužo kepėme vištainukus šašlykus, sulapnojom porą tortų, o šakotį pasilikau kitam rytui. Jeigu pernai dominavo palinkėjimai “būti tokiai pat ryžtingai, kaip visada”, tai šiemet pirmą vietą šitam čiate užima linkėjimai “rasti dinozaurą” ir “gerai užbaigti mokslus”. Nei apie vieną, nei apie kitą nenoriu nė galvot, soriukas. Mano smegeninė dabar vėduojasi miško oru.
Regis, atšventėm linksmai, devyniese, o iš pačių jauniausiųjų svečių sulaukiau ne linkėjimų, o nurodymų, kur dar turėčiau praplėsti savo perkasą… Jau laikiau vakarėlį pavykusiu, bet prieš pat einant miegoti du iš kaimo atklydę katinukai – vietiniai mafukai – nusprendė pasidaryti afterparty. Bespjaudama išskalautos pastos likučius treptelėjau į jų pusę ir nubaidžiau nuo mūsų virtuvės. Ner čia ko, aš jų į gimtadienį nekviečiau.
Vienok, ryte radau damuštas dešreles, t.y. jų pakuotę, apsivėlusią spygliais ir šapeliais.. sujauktą duonos dėžę ir… mano didžiam nusivylimui – daugiau nei pusiau suėstą skanųjį šakotį. Aplink mėtėsi daug išgraužų-trupinių, kurie berankiam padarui, matomai, dribo iš burnos, kai jis godžiai mėgavosi mano gimtadienio vaiše. Susėdusios prie laužo visos kasėjos aptarėm, kad jau tie katinukai tai tikrai išalkę. Bet vėliau paskaičiavome suvalgyto maisto kiekius, o prie jų dar pridėjome suėstus makaronų likučius kompostinėje, kurių būtų užtekę keturiems žmonėms… Na ne, vis dėlto katinukų skrandžiams to yra per daug!
Mintyse jau sukau versiją su dviem iltim, po to perėjau prie ryžo padarėlio… Gal visgi lapė. Jeigu lapė, galvoju sau, tai man negaila. Man labiau gaila kaimo bomžikams katinams, nes jie šiaip įkyrūs ir nes šiaip aš katinų nemėgstu.
Taigi, po savo gimtadienio šventimo dieną ir naktį su keliais tortais ir dar plius minus trimis pyragais, buvau rami – dienraždėnija paminėta, galima kapstytis toliau. Tačiau vakar, praėjus jau ne vienai parai po afterparčio, sulaukėme ir afterafterparčio.
Užtrauktuko sygis, sunerimęs balsas:
– Ten šernas! – skuba tiesiai šviesiai informuoti mane viena iš ekspedicijos savanorių. Įžiūriu tik jos blyškų veidą.
Kiek valandų – nesuprasi, tamsu kaip ši.. užpakaly, bet skubu klausti, kas kur kaip:
– Gal ne šernas? Ką tu matei?
– Nemačiau, išgirdau kriuktelėjimą.
– Kur?!
– Nu ten, ties Jovitos palatke, – mosteli ranka išsigandusi moteris.
– Tai gal ten Jovita knarktelėjo? …Turbūt, kad ji! Kas gi tau čia kriuksės, baik tu.
– Nu gal, bet nežinau…
– Jei ne Jovita, tai Jelena gal. Viskas normaaalei, – užtikrintai guodžiu aš, – čia jei šernai norėtų ko nors, tai nebent kompostinėj lupenų. Per palatkes gi neis.
– Nu nežinau, aš tai bijau, kad neužšoktų…
– Neužšoks tau čia niekas, eik miegot, viskas gerai. Turbūt Jovita knarkia ir tiek. Labanakt!! – Į tamsą nusišypsau aš ir pati ramiai užsisegu palatkę anti-uodų užsklanduku.
Pati sau patenkinta, kad pavyko išspręsti ir nugesinti kilusią paniką, įsitaisau į savo miegmaišį. Dar nespėjo atvėst, kol kalbėjau, kaip gera…
Deja, po minutės kitos, visiškai kitoje stovyklos pusėje, kurioje nėra palapinių, bet yra kompostinė, išgirstu šakų lūžius. Dar ir dar kartą… Galiausiai ima laužyti visas iš eilės, su trenksmu. Traška braška dešimtys šakų! “Džyyyzes, negi tikrai šernas??!” – nusistebiu aš.
Bandau klausytis visko kokią minutę, garsai netyla, ir užtikrintai šakos laužomos toliau. Regis, girdisi ir vienas kitas kriuktelėjimas. Veitaminit, bet gi šernas taip nelaužo nieko, jis gi tiesiog kiauleikis, juda gal ir nevisai rangiai, bet daugiau knisa, nei laužo ką nors. Ir tada mano mintis pasiekė smūgiškai atskriejęs prisiminimas iš pernai:
– Asta! Ten ne šernas! Ten briedis!!
– Kas??
– Briedis, aš tau sakau!
– Bet tai jis prie kompostinės kažkur!
Bandom įsiklausyti – dingo. O kur jau nedings, kai išgirdo mus reaguojant.
– Tu nebijok, briedis tiesiog yra baisiai nerangus, jis su savo ilgom kojom nelabai ten telpa. Ten gi yra tas sausas šabakštynas, tai matyt jis ten dabar braido ir vis kažką užkabina su užpakaliu!
– Nu gal… – nesijaučia paguosta stovyklos savanorė. Veiksmas vyksta už dvidešimties metrų, ir panašu, kad jai nelabai kuo skiriasi tas šernas nuo to briedžio.
Mano afterafterpartininkas dingo iš mūsų klausos lauko, ir mes galėjome miegoti ramiau. Na, bent jau aš tai išties miegojau kur kas ramiau ir net su šypsena – juk čia buvo briedis, mano draugas briedis iš pernai! Šakotis, visgi, turbūt buvo lapės sutvarkytas, bet briedis irgi kaip ir sudalyvavo mano gimtadienyje!
Ryte prie kompostinės smėlio krūvoje nebuvo kanopų pėdsakų, o ir pati kompostinė nebuvo rausta. Tikrai ne šerno būta. Bet šakų palaužyta nemenkai, tad matomai ilgakojis atėjo pašniukštinėti ir parupšnoti savų skanėstų, jam jie macnesni, nei mūsų tortai. Ir nors aš žinau, kad visoje stovykloje tvyro šioks toks nerimukas dėl ateinančios nakties, aš tai giliai širdyje tikiuosi, kad mano neproporcingo kūno laibakojis ateis dar kartą. Tik šįkart akinius laikysiu prie prasegtos palapinės durų.
Pasaulis per akmens amžiaus akinius 