Pasaulis per akmens amžiaus akinius

Archeologiniai pasvarstymai

Kasinėjimų Dialogai #5 Balto furgono ūsorius

Leave a comment

Šią vasarą ir rudenį kapsčiausi netoli Vilniaus. Pravažiuojantieji pro mano perkasą abejingi nelikdavo beveik niekada. Jei žvyrkelis leidžia laisvai važiuoti trečia ar net ketvirta pavara, o ir judėjimas ten menkas, saugotis nėra ko, tai pravažiuotojai paprastai jungdavo “laisvą” likus dvidešimčiai metrų iki mūsų perkasos ir riedėte prariedėdavo. Kad jie sulėtina greitį ne dėl atsargumo rodydavo ir nuo kelio tiesiosios 90-120 laipsnių nusukti veidai į mūsų perkasos pusę. Kartais vairuotojas ar ir keleiviai apsimesdavo, kad šiandien labai karšta vasara, ir kaip tik tuo momentu nuspręsdavo prasiveri langus atlapai ir iškišti nosis laukan. Dulkantis iš po ratų žvyras gryno oro pliūpsnio nesuteikdavo, taigi matyt nosiakaišių intensija buvo kiek kita.

 

Na, man tai viskas aišku ir įprasta. Perkasa susilaukia dėmesio ir dėl savo ploto, ir dėl tiesių sienelių. Dažnam užkliūna kasinėjimo pobūdis (kasame ne kastuvais, o mentelėmis, kaip yra “sunkiau gi!”), o vyriškosios lyties pravažiuotojų akis neretai traukdavo mūsų kone išskirtinai moteriškas kasėjų kolektyvas. Jaunos ir gražios. Ir purvinos.

 

Vienas pravažiuotojas ilgainiui tapo mūsų bičiuliu. Tiesą sakant jį labai pamėgau dėl gero humoro jausmo ir nuoširdaus susidomėjimo mūsų veikla. Tai vietinis sodininkas su baltu furgonu, kuris šviesdavo dar už kilometro, vinguriuodamas žvyrkeliu, skiriančiu pievą perpus. Ko gero nebuvo karto, kad jis nesustotų, nepravertų savo lango ir parietęs lenkiško tipo tamsius ūsus nenusišypsotų.

 

–      Nu, mergaitės, tai kur jūsų sensacijos? – dar vis bebirbiančios mašinos neužgesinęs vieną dieną užklausė ūsorius.

–      Nu va, kaip nėr taip nėr.. – nusišypsom mes.

–      Vajėzau, vaikai. Taigi jums reikėjo fiziką studijuot! Ne tą studijavot! – su plačia šypsena paaiškina vyriškis – Vat tada būtumėt sukūrę laiko mašiiiinąąąą…. O tadaaaa!! – primerkė akį ūsorius, ir pats liko labai patenkintas tuo, ką tik ką pasakė.

Mes pokštui taip pat nelikom abejingos, šypsena iki ausų.

–      O mes iš fizikos 5 turėjom…

–      Tai vat, vaikeli, nesimokėt, tai belieka kas? Lopeta! – vėl su šypsena ima viršų pravažiuotojas. Ties šiuo momentu jis užgesino variklį. O tai paprastai būna ženklas, kad žmogus susidomėjo ir yra linkęs pabendrauti kiek ilgėliau.

–      Nu tai taip išeina, ką padarysi… – guodžiamės mes, bet su šypsena.

–      O vat įsivaizduojat, jeigu taip sėdit, valgot dabar – o mes iš tiesų tuo metu valgėm – o ten toks čiunga čianga šoka aplink jus! – pirštu pamojavo vyras ir užbaigė savo išgalvotą scenarijų juoko gaida.

Kad nuo juoko nepaspringtume, bandeles iš “petropovilo” bandelinės atsidėjom į šalį ir kai juokas nurimo, gurgštelėjom arbatos.

–      Žodžiu, man atrodo, tavo diplominis bus ne kažką… – iš esmės kritiką kirto vyriškis, apeliuodamas į mano disertaciją, kurią buvom apšnekėję dar anąsyk.

–      Nu labai gali būti, bet ką jau, jei toks gyvenimas… – šypsausi, nes jis net neįsivaizduoja, kaip taikliai man per paširdžius nuėjo ši pastaba. Bet nė kiek nenuliūstu, veikiau mėgaujuosi jo geru humoro jausmu.

–      Vaikeli, o kam tau tas nivelyras reikalingas?

–      Akmenukų aukščius matuoju.. – atsakau kaip įmanoma graudžiau.

–      Nu visai… – susiima už galvos vyriškis, kuris galėtų net būti geras aktorius, nes išraiškas įvaldęs kaip reikiant gerai.

–      Gerai, sėkmės. – dar vienos sėkmės palinki jis. – Kai bus sensacijų, tai duokit žinot – rodo pirštu į netoliese esančią sodybą. – Aukso ten… ir panašiai… dalinsimės! – pamerkia akį.

–      Būtinai! – pamerkiam akį atgal.

Subirbia baltojo furgono variklis, dar fiksuojam paskutinį vyriškio šypsnį, ir su dideliu žvyro dulkių debesiu pravažiuotojas nurūksta Vilniaus link.

 

Kasinėjimų metu geros emocijos yra labai reikalingos. O pravažiuotojai su savais bairiais kartais nė nenutuokia, kaip mes džiaugiamės, kad jie sustojo ir tam tikru momentu suskėlė juokelį. Mums perkasa yra ir savotiška terapija. Vieta, kur mes pabėgame nuo vilnietiškų miestietiškų problemų, kartais paskęstame niūriose mintyse ar bandom spręsti savo rūpesčius. Vien dėl to aš labai vertinu žmones, kurie su gero humoro doze sustoja ir skiria mums vos porą minučių, o bet tačiau mūsų nuotaiką praskaidrina labai ilgam.

Leave a comment